Tavo mintys ir dėmesys
Jarūnė:
Gintaras Lunskis
Kokios yra kiekvieno žmogaus užduotys Žemėje
Dabartinės Vandenio eros valdovas yra Sen Žermenas. Šią atsakomybę jis perėmė XX amžiaus pabaigoje iš praėjusios Žuvų eros valdovo Jėzaus Kristaus. Sen Žermeno liepsna dvynė yra Ledi Porcija (Portija).
Ledi Porcija yra mistinė būtybė kilusi iš mūsų visatos žvaigždės, o mokėsi įvairiose planetose, kaip antai Veneroje ir netgi Žemėje (vienoje jos Rytų civilizacijoje), kuriose vyko jos dvasinė evoliucija. Ledi Porcija įkūnija mylinčią Kūrėjo širdį ir Jo intuityvų protą, pašvęsdama savo energiją septintojo šviesos spindulio (violetinės liepsnos) sklaidai ir jo supratimui. Daug žmonių Žemėje žino, kad Ledi Porcija yra Karmos Tarybos narė. Ji dirbdama su šviesos violetiniu spinduliu gali dar geriau padėti žmonėms išsilaisvinti iš praėjusių gyvenimų Žemėje karmos.
Lietuvoje Didžiųjų Dvasių informaciją čenelingo būdu priima ir dalinasi Violeta Petraitienė. Valdovė Porcija, kuri yra Karminės Valdybos narė, žemiau pasakoja apie tai, kokios yra kiekvieno žmogaus užduotys Žemėje.
Kiekvieno žmogaus ateitis gali keistis, tai priklauso nuo jo gyvenimo eigos. Siela į Žemę ateina su savo suformuota programa, kurioje atsispindi kas buvo išgyventa ir atspindi tai, ką reikia išgyventi dėl karmos dėsnio. Be to, kiekviena siela turi įnešti savo indėlį į Žemės vystymosi. Tai yra, kiekvienas iš jūsų turite tam tikras užduotis, paskirtis, kurių įvykdymas reikalingas dėl bendros veiklos.
Pavyzdžiui, jūs žinote apie biosistemą: kiekvienas augalas, kiekvienas gyvūnas atlieka savo funkciją gamtoje. Ir jeigu nelieka ar sumažėja tam tikros rūšies augalų ar gyvūnų, išsiderina harmoningas gamtos gyvenimas. Taip yra ir su žmonėmis. Kiekvienas į gyvenimą atsineša savo užduotis ir jas turi įgyvendinti, kad būtų pasiekti bendri reikalavimai. Kiekvienas žmogus yra didelio mechanizmo sraigtelis. Ir jeigu tas „sraigtelis“ sugenda – mechanizmas sustoja. Dabar Žemėje situacija tokia, kad tas galingas žmonijos mechanizmas labai braška, nes dauguma „sraigtelių“ aprūdyję, sugedę, sulūžę ir visiškai išderinę savo veiklą.
Karma atsako už tai, kad kiekvienas žmogus teisingai pasirinktų ir teisingai skleistų dieviškąją energiją. Jei žmogui tai neišeina, jis pagal karmos dėsnius gauna tas pačias situacijas, kol teisingai išgyvena akimirką. Bet pagrindinis žmogaus tikslas Žemėje yra ne karmos atidirbimas, nes tai nėra judėjimas pirmyn, tai tik klaidų taisymas. Judėjimas pirmyn – tai savo užduočių įgyvendinimas. Tikslus, aiškus jų įgyvendinimas tam, kad Žemė vystytųsi darniai, tiksliai. Kokie tie tikslai?
Patys įvairiausi, kad ir mokslo pasiekimai, kurie skatina Visatos ir savęs pažinimą, kad ir naujo meno sklaida, kad žmogaus siela rastų vietą, kur pakelti savo žemiškas vibracijas ir t.t. Jūs gimstate su savo tikslia užduotimi ir su karminiu bagažu. Kai kada karminis bagažas būna toks sunkus, kad žmogus visai nesugeba atlikti savo užduoties. Gerai, jei dar tą karminį bagažą sumažina per įsikūnijimą, o ne padidina. Bet užduotis gali būti neatlikta.
Tai didžiulė problema, kurią reikia vis tiek išspręsti. Tam tikrame laikmetyje yra savos užduotys. Jeigu karmą atidirbti gali per kitą įsikūnijimą, tai užduoties forma gali labai keistis ir tai, ko tu nepadarei per šį įsikūnijimą, per kitą jau nebereikės daryti. Bet užduotis turi būti padaryta. Kai yra matoma, jog žmogus tikri neatliks savo užduoties laiku, ji yra perduodama „atsarginiam variantui“ – žmogui, kuris yra pajėgus tą papildomą užduotį perimti sau ir ją atlikti. Taip keičiasi žmogaus gyvenimo linija. Jis gimsta su viena linija, ją įgyvendina, bet nusprendus Karminei Valdybai, jums suteikiama papildoma užduotis ir gyvenimo linija keičiasi. Nes jūs turite įgyvendinti tai, kas nebuvo numatyta jūsų gyvenimo eigoje. Sakyti, kad likimas yra labai konkretus – ne visados galite, nes mes jį galime pakeisti.
Kiekviena siela, ateidama į Žemę žino, kad ji turi įgyvendinti savo užduotis. Bet, nusileidusi į materialųjį planą ji gauna savo karmos bagažą, įeina į negatyvią aplinką ir visa tai užspaudžia prisiminimus. Juo žemesnės vibracijos, tuo žmogus mažiau prisimena. Tai nereiškia, kad jo atmintis bloga. Ne, jo atmintis gali būti labai gera. Gali gerai prisiminti, kas buvo vakar ar prieš 10 metų. Bet jis neprisimins sielos gyvenimo, neprisimins buvusių gyvenimų, neprisimins draugystės su Dievu. Ir jo labai gera atmintis nepadės atlikti gyvenimo užduoties, nes jis neprisimins, kad tai reikia daryti.
Kokios jūsų užduotys, žinoma, jūs dar nesuvokiate, bet širdimi jaučiate, ką reikia išgyventi ir atlikti. Kur veda širdis ir protas – ten ir eikite. Jeigu veda tik logika – tai klystate, jeigu veda tik emocijos – tai klystate. Rami širdis ir aiškus protas veda teisinga kryptimi. Ir jūs pamažu atliekate savo užduotis. Jeigu matome, kaip sėkmingai jas atliekate, tai „užduodame“ papildomas užduotis.
Jūsų gebėjimai keičiasi, galimybės keičiasi, aplinka keičiasi – nes jūs pradedate atlikti arba pagrindinę užduotį, arba papildomai uždėtas užduotis. Juo daugiau prisiimate užduočių, tuo jūsų siela įgauna didesnį pasiekimų momentumą. Jūs bręstate, augate, artėjate link susiliejimo su Dievu. Dievas yra jumyse. Bet yra didžiulė atskirtis tarp Dievo, esančio jumyse ir jūsų materialiame plane.
Vibracijos visiškai skirtingos ir jums sunku gyventi ir veikti kartu su jumyse esančiu Dievu. Jums atrodo, kad Dievas yra kažkur aukštai ir stebi, kaip jums sekasi. Iš tikro, Dievui tas ir telieka – stebėti, nes jūs jo nepriimate į savo širdį ir negyvenate savo gyvenimo kartu su juo. O kai vibracijos kils, kai bręsite, tai su lyg kiekviena papildomai įgyvendinta užduotimi, jūs sukraunate gerosios energijos bagažą. Jūs pakeliate savo vibracijas ir Dievas jums tampa labiau suprantamas ir apčiuopiamas. Atsiranda suvokimas kaip gyventi su Dievu. Atsiranda giluminė atmintis. Siekite tos atminties.
Ledi Porcija
Violeta Petraitienė, šaltinis: gyvenimokeliu.ucoz.com
Kodėl nesiseka nei materialiai, nei meilėje? R.Karvauskas
Kas yra meilė? Meilė yra vidinė (ne išorinė) būsena ir ji gimsta tik davime.
Valanda su Rūta. Dmitrij Trockij
7 išsskyrimo etapai
Šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/kaip-istverti-7-issiskyrimo-
Kartais, atrodo, dėl santykių ir mylimo žmogaus atiduoti gali visą save, tačiau gyvenime taip jau susiklosto, jog galiausiai tenka nuleisti rankas, kad ir kaip sunku būtų susitaikyti supratus, jog žingsnis po žingsnio jie slenka pabaigos link. Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje! Net jei tie santykiai ir buvo skausmingi, baisūs, kartais net nepakeliami, susitaikymas su mintimi, kad šalia šio žmogaus jau niekada nebeturėsite, tampa pačia didžiausia kančia. Vis dėlto galiausiai ateina supratimas, kad kartu jums jau vis tiek nieko neišeitų, ir tuomet mintį „nepalik“ pakeičia susitaikymo atodūsis „gerai, aš pasiduodu“. TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip išsigydyti sudaužytą širdį? Kai santykiuose jaučiatės nelaiminga… Ženklai, rodantys nesveiką ryšį Kai išsiskyrimas sudrasko širdį: kaip pamiršti buvusį mylimąjį Jautru: moterys išsiskyrimo skausmą malšina mylimųjų marškiniais Deja, šis atodūsis situacijos nepalengvina. Sunkiausia yra ištverti tą skaudų supratimą, kad nuo šiol nebus jokių šiltų vakarų kartu, jokių smagių pokalbių telefonu ar susirašinėjimo žinutėmis, tuomet pritrenkia skaudi realybė, kad ir vėl teks išmokti gyventi vienam. Šis susitaikymo procesas gali būti nepaprastai sunkus ir trukti, atrodytų, visą amžinybę, tačiau jį būtina išgyventi, kad išsigydytumėte savo sielos žaizdas. Portalas psychologytoday.com pateikia 7 išsiskyrimo etapus, kurie kartais ištinka po vieną ir iš eilės, o kartais gali užgriūti visai be jokios tvarkos, tačiau galiausiai jie visi padeda paleisti mylimą žmogų ir išmokti gyventi be jo. 1 ETAPAS. Atsakymų paieškos Po išsiskyrimo arba jam artėjant visuomet kyla nepaprastai daug klausimų ir neretai visi jie susijungia į vieną – kodėl? Jūs jaučiate, kad privalote viską išsiaiškinti ir suprasti, kodėl mylimas žmogus jus paliko, tačiau neretai paaiškinimas slypi už jus palikusio žmogaus galimybių ribų. Nuolatiniai pokalbiai su draugais apie išsiskyrimą, mintyse vis prasukinėjami atsiminimai šiame etape atrodys vieninteliai jūsų palydovai. Ir vis dėlto kažkur giliai viduje, patyrinėję savo atsiminimų ir minčių labirintus, jūs suprasite, kad atsakymai vis tiek nieko nepakeis. 2 ETAPAS. Neigimas „Tai negali būti tiesa“, – kas rytą prabudę sakote sau, nes bent jau miegodami sugebate pamiršti skaudžią realybę. Tuomet gali atrodyti, kad negalėsite ar kad nemokėsite gyventi be savo mylimojo – juk jam atidavėte visą save, jis buvo jūsų pasaulis, jūsų visas gyvenimas. Vienintelė jums matoma išeitis – išsiskyrimo neigimas, kylantis iš baimės su tuo susitaikyti, kadangi realybė yra pernelyg skaudi. Taip tik pakenksite sau, nes atidėliodami susitaikymą su išsiskyrimu, jūs suteiksite sau tuščių vilčių, kad santykius dar galima kaip nors išgelbėti. 3 ETAPAS. Derybos Jūs esate pasiruošęs padaryti viską, kad tik nereikėtų susitaikyti su tuo, jog santykiai baigėsi. Jūs pažadate pasikeisti, skirti daugiau dėmesio savo partneriui, užtikrinate, kad ištaisysite viską, kas buvo blogai. Skausmas prarasti mylimąjį šiame etape jums toks nepakeliamas, kad verčiau nusprendžiate jį tiesiog ištrinti, bandydami bet kokia kaina susigrąžinti prarastą mylimą žmogų. Jūs žeriate pažadus sutvarkyti visas tarp jūsų buvusias problemas ir užsikraunate visą santykių naštą sau ant pečių, prisiimate sau visą atsakomybę, net jei tie santykiai vis tiek taip ir nesusiklostys. Šiame etape nepaprastai svarbu atsiminti, kad santykius turi kurti du žmonės, juk giliai širdyje tai puikiai žinote. Derybos ir pažadai mylimajam tik laikinai gali atitolinti išsiskyrimą, tačiau galiausiai jis vis tiek nenumaldomai ateis. „Fotolia“ nuotr./Pora 4 ETAPAS. Bandymas susigrąžinti Praėjus kiek laiko nuo santykių pabaigos, savo išsiskyrimo agoniją galite pabandyti palengvinti, mėgindami dar kartą susigrąžinti savo mylimąjį. Kartais išeina į naudą pabandyti dar kartą jau vien dėl to, kad iki galo įsitikintumėte, jog jums tikrai nieko neišeis. Vis dėlto privalote prisiminti, kad visos santykių naštos sau ant pečių užsikrauti negalite. 5 ETAPAS. Pyktis Išsiskyrimas nubloškia į absoliučią nežinomybę, kuri jumyse gali pažadinti pačius įvairiausius jausmus: gailestį, liūdesį ir didžiulę sielą stingdančią baimę, kuri vėliau perauga į didžiulį pyktį. Patikėkite, šis pyktis jums išeis į naudą, nes tai, kad pradėjote jį jausti, reiškia, jog po truputį paleidžiate savo baimę. Pykčio patirtis jums gali suteikti jėgų, nes tuomet jūs pagaliau pradėsite galvoti apie save ar bent jau suprasite, kad santykiuose jūs nusipelnėte daug daugiau nei tas žmogus jums galėjo suteikti. Dažnai pyktis nebūtinai nukrypsta į mylimą žmogų, jis gali atsisukti ir į jus pačius, tačiau tik jį išgyvenę galiausiai suprasite, ko esate verti. 6 ETAPAS. Pirminis susitaikymas Neretai iš karto po iššsiskyrimo ateina pirminis susitaikymas, kuris veikiau panašus į pasidavimo jausmą. Tuomet jūs laikotės išsiskyrimo ne dėl to, kad to norite, o todėl, kad taip reikia daryti. Bėgant laikui šis pirminis susitaikymas vis labiau stiprėja, kol tampa visiškai stabilus ir aiškus, jūs abu suprantate, kad išsiskyrimas jums abiem buvo būtinas. Galiausiai situacija palengvės, ir jūs suprasite, kad kito kelio ir nebuvo. 7 ETAPAS. Nukreiptos viltys Skyrybos paveikia jau vien dėl to, kad skaudus išsiskyrimas sudaužo į šipulius visas jūsų puoselėtas viltis. Tačiau bandydami susitaikyti su išsiskyrimu, galiausiai nukreipsite šias viltis kita linkme – nuo to, kad santykius dar galima išgelbėti, link to, kad ir be savo mylimojo jūs galite išgyventi. Kad ir kaip sunku būtų, tačiau viltis visuomet slypi jumyse ir galiausiai jūs vėl išmoksite į ją atsiremti.
Kaip tapti įdomiam? Santykiai su kitais ir savimi. R.Karvauskas
Nuomonės, etiketės. Deepak Chopra “Mago kelias“
“<..>Jei manote, kad žinote ar pažįstate ką nors (įskaitant ir save), jūs iš tiesų matote savo nuomonę ir etiketes. Paprasčiausi žodžiai, kuriuos vartojame kitiems žmonėms apibūdinti – tokie kaip draugas, šeima, svetimas – yra apkrauti nuomonėmis. Pavyzdžiui, žodžiai draugas ir svetimas nusako visiškai skirtingus dalykus. Vienaip elgiamasi su draugu, kitaip – su priešu. Net jei šie skirtumai nežymūs, jie vistiek aptemdo mūsų regėjimą tarsi dulkės akinius. Kadangi magas jokiems daiktams neklijuoja etikečių, jis viską mato šviežiai. Jo akiniai neapdulkėję, taigi pasaulis jam kibirkščiuoja naujumu. Visur girdisi ta pati tyli daina: “Stebėk save“.<..>“
Ištrauka iš knygos Deepak Chopra “Mago kelias“
Prisirišimas prie moters nuotaikos
Olos alegorija. Platonas
Sokrato pokalbis su Glaukonu.
– Dabar, — pasakiau, — palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.
– Įsivaizduoju.
– Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
– Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! – pasakė Glaukonas.
– Jie panašūs į mus, – tariau. – Visų pirma ar tu manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis mėta ant prieš juos esančios olos sienos?
– Kaipgi matys, – tarė jis, – jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
– O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar tas pat ir su jais?
– Aišku, tas pat.
– Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavį tu manai, kad jie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?
– Būtinai taip darytų.
– O jeigu ir aidas atsimuštų nuo tos kalėjimo sienos? Kai tik kuris nors iš einančiųjų pro šalį ką nors pasakytų, ar, manai, kaliniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?
– Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, – tarė jis.
– Be abejo, – pasakiau, – tie kaliniai tikrovę laikytų ne ką kita, kaip pagamintų daiktų šešėlius.
– Būtinai taip būtų, – tarė jis.
– Dabar, – pasakiau, – pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra daug arčiau tikrovės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikresniais už dabar rodomus?
– Jam jie atrodytų realesni, – tarė jis.
– O jeigu jį priverstų žiūrėti į pačią šviesą, jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie tų daiktų, kuriuos gali matyti, ir manytų, jog jie yra aiškesni už tuos, kuriuos jam rodo.
– Taip būtų, – pritarė jis. .
– O jeigu, – tariau, – kas nors prievarta ištemptų jį iš ten ir vilktų stačiu ir nelygiu keliu aukštyn, ir nepaleistų tol, kol neišvilks į saulės šviesą, ar manai, kad jis nekentėtų baisaus skausmo ir nepyktų šitaip tempiamas? O kai išeitų į saulės šviesą, ar, apakintas stiprios šviesos, jis galėtų įžiūrėti kurį nors iš tų vadinamųjų tikrų daiktų?
– Iš karto tikrai negalėtų, – pasakė jis.
– Jeigu norėtų matyti, kas ten, viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui – žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu – saulę ir jos šviesą.
– Be abejo.
– Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į saulę – ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir pamatyti, kaip ji atrodo.
– Žinoma, – tarė jis.
– Tada jis imtų samprotauti apie saulę, kad nuo jos priklauso ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa mūsų regimame pasaulyje ir pati tam tikru būdu yra priežastis viso to, ką jis ir jo draugai matė oloje.
– Aišku, – tarė jis, – kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.
– Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyvenimą, tenykštę išmintį ir savo bendrus kalinius, ar tu manai, kad jis nelaikytų savęs laimingu dėl pasikeitusios padėties ir negailėtų jų.
– Netgi labai gailėtų.
– O jeigu jie tenai gerbė ir gyrė vienas kitą ir apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro šalį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimindavo, kas pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas kartu, ir pagal tai geriausiai nuspėdavo, kas bus, ar tu manai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų tos garbės ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami ir viešpatauja? Ar jis neprisimintų Homero žodžių ir nenorėtų verčiau „už tarną būti pas kitą žmogų beturtį“ ir bet ką iškęsti, negu laikytis kalinių pažiūrų ir gyventi taip, kaip jie?
– Aš manau, kad jis verčiau sutiktų viską iškęsti, negu taip gyventi, – pasakė jis.
– Įsivaizduok dar štai ką, – tariau: – jei šitas žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pasitraukus nuo saulės šviesos?
– Dar ir kaip, – tarė jis.
– O jeigu jam vėl reikėtų varžytis su tais kaliniais, kurie visą laiką ten buvo, sprendžiant apie šešėlius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus prisitaikiusios – o tam prireiktų nemažai laiko, – ar jis nesukeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad užkopęs aukštyn jis susigadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris pamėgintų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik galėtų sučiupti?
– Tikriausiai nužudytų, – pasakė jis.
– Mielas Glaukonai, – tariau, – šitą palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa – į saulės galią; iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamų dalykų pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeniniame gyvenime.
– Aš pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį, – pasakė jis. .
– Sutik, – tariau, – ir su šiomis mano mintimis ir nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti savo žmogiškais reikalais – jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų palyginimą.
– Suprantama, – pritarė jis.
– Na, – pasakiau, – argi nuostabu, jei kas nors, nuo dieviškos kontempliacijos perėjęs prie žmogišku vargų, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar silpnai regėdamas ir nepripratęs prie tamsos, kurioje atsidūrė, jis jau būna verčiamas teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl dalykų, kaip juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada nėra matę.
– Visai nenuostabu, – pasakė jis.
– Kas turi progą, tariau, – turėtų prisiminti, jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir du silpnėjimo būdai: kai pereinama arba iš šviesos į tamsą, arba iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pamatysi kurią nors sielą silpnai reginčią ir neįstengiančią aiškiai skirti objektų, užuot neapgalvotai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo iš šviesesnio gyvenimo ir apžilpo tamsoje, nes dar nespėjo prie jos priprasti, ar, iš visiško nežinojimo patekusi į ryškesnę šviesą, buvo apakinta per daug ryškios šviesos. Pastaruoju atveju tu ją laikyk laiminga dėl jos padėties ir gyvenimo, o pirmuoju atveju – pasigailėk, ir jeigu vis dėlto norėsi iš sielos pasijuokti, pajuoka bus mažiau netinkama, kai juoksiesi iš sielos, kuri nusileido iš aukštybių.
– Tu labai teisingai kalbi, – pasakė jis.
– Jei tai teisybė, – tariau, – mes turime štai kaip galvoti: auklėjimas yra ne tai, ką kai kurie žmonės pažada. Mat jie sako, jog sielai nebūdingas joks žinojimas ir jie suteiksią jį jai panašiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.
– Iš tikro jie taip sako, – tarė jis.
– Dabartinis mūsų svarstymas rodo, kad kiekviena siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pakęsti būties ir šviesiausios jos dalies – tai mes vadiname gėriu – vaizdą. Ar ne taip?
– Taip.
Ištrauka iš knygos: Platonas. Valstybė. Vilnius: Pradai. P. 265-270.
