Gyvenimas, Mistika · Uncategorized

Valanda su Rūta. Dmitrij Trockij

http://lnkgo.alfa.lt/visi-video/valanda-su-ruta-16/ziurek-valanda-su-ruta-251

Reklama
Uncategorized

7 išsskyrimo etapai

Šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/kaip-istverti-7-issiskyrimo-

Kartais, atrodo, dėl santykių ir mylimo žmogaus atiduoti gali visą save, tačiau gyvenime taip jau susiklosto, jog galiausiai tenka nuleisti rankas, kad ir kaip sunku būtų susitaikyti supratus, jog žingsnis po žingsnio jie slenka pabaigos link. Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje! Net jei tie santykiai ir buvo skausmingi, baisūs, kartais net nepakeliami, susitaikymas su mintimi, kad šalia šio žmogaus jau niekada nebeturėsite, tampa pačia didžiausia kančia. Vis dėlto galiausiai ateina supratimas, kad kartu jums jau vis tiek nieko neišeitų, ir tuomet mintį „nepalik“ pakeičia susitaikymo atodūsis „gerai, aš pasiduodu“. TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip išsigydyti sudaužytą širdį? Kai santykiuose jaučiatės nelaiminga… Ženklai, rodantys nesveiką ryšį Kai išsiskyrimas sudrasko širdį: kaip pamiršti buvusį mylimąjį Jautru: moterys išsiskyrimo skausmą malšina mylimųjų marškiniais Deja, šis atodūsis situacijos nepalengvina. Sunkiausia yra ištverti tą skaudų supratimą, kad nuo šiol nebus jokių šiltų vakarų kartu, jokių smagių pokalbių telefonu ar susirašinėjimo žinutėmis, tuomet pritrenkia skaudi realybė, kad ir vėl teks išmokti gyventi vienam. Šis susitaikymo procesas gali būti nepaprastai sunkus ir trukti, atrodytų, visą amžinybę, tačiau jį būtina išgyventi, kad išsigydytumėte savo sielos žaizdas. Portalas psychologytoday.com pateikia 7 išsiskyrimo etapus, kurie kartais ištinka po vieną ir iš eilės, o kartais gali užgriūti visai be jokios tvarkos, tačiau galiausiai jie visi padeda paleisti mylimą žmogų ir išmokti gyventi be jo. 1 ETAPAS. Atsakymų paieškos Po išsiskyrimo arba jam artėjant visuomet kyla nepaprastai daug klausimų ir neretai visi jie susijungia į vieną – kodėl? Jūs jaučiate, kad privalote viską išsiaiškinti ir suprasti, kodėl mylimas žmogus jus paliko, tačiau neretai paaiškinimas slypi už jus palikusio žmogaus galimybių ribų. Nuolatiniai pokalbiai su draugais apie išsiskyrimą, mintyse vis prasukinėjami atsiminimai šiame etape atrodys vieninteliai jūsų palydovai. Ir vis dėlto kažkur giliai viduje, patyrinėję savo atsiminimų ir minčių labirintus, jūs suprasite, kad atsakymai vis tiek nieko nepakeis. 2 ETAPAS. Neigimas „Tai negali būti tiesa“, – kas rytą prabudę sakote sau, nes bent jau miegodami sugebate pamiršti skaudžią realybę. Tuomet gali atrodyti, kad negalėsite ar kad nemokėsite gyventi be savo mylimojo – juk jam atidavėte visą save, jis buvo jūsų pasaulis, jūsų visas gyvenimas. Vienintelė jums matoma išeitis – išsiskyrimo neigimas, kylantis iš baimės su tuo susitaikyti, kadangi realybė yra pernelyg skaudi. Taip tik pakenksite sau, nes atidėliodami susitaikymą su išsiskyrimu, jūs suteiksite sau tuščių vilčių, kad santykius dar galima kaip nors išgelbėti. 3 ETAPAS. Derybos Jūs esate pasiruošęs padaryti viską, kad tik nereikėtų susitaikyti su tuo, jog santykiai baigėsi. Jūs pažadate pasikeisti, skirti daugiau dėmesio savo partneriui, užtikrinate, kad ištaisysite viską, kas buvo blogai. Skausmas prarasti mylimąjį šiame etape jums toks nepakeliamas, kad verčiau nusprendžiate jį tiesiog ištrinti, bandydami bet kokia kaina susigrąžinti prarastą mylimą žmogų. Jūs žeriate pažadus sutvarkyti visas tarp jūsų buvusias problemas ir užsikraunate visą santykių naštą sau ant pečių, prisiimate sau visą atsakomybę, net jei tie santykiai vis tiek taip ir nesusiklostys. Šiame etape nepaprastai svarbu atsiminti, kad santykius turi kurti du žmonės, juk giliai širdyje tai puikiai žinote. Derybos ir pažadai mylimajam tik laikinai gali atitolinti išsiskyrimą, tačiau galiausiai jis vis tiek nenumaldomai ateis. „Fotolia“ nuotr./Pora 4 ETAPAS. Bandymas susigrąžinti Praėjus kiek laiko nuo santykių pabaigos, savo išsiskyrimo agoniją galite pabandyti palengvinti, mėgindami dar kartą susigrąžinti savo mylimąjį. Kartais išeina į naudą pabandyti dar kartą jau vien dėl to, kad iki galo įsitikintumėte, jog jums tikrai nieko neišeis. Vis dėlto privalote prisiminti, kad visos santykių naštos sau ant pečių užsikrauti negalite. 5 ETAPAS. Pyktis Išsiskyrimas nubloškia į absoliučią nežinomybę, kuri jumyse gali pažadinti pačius įvairiausius jausmus: gailestį, liūdesį ir didžiulę sielą stingdančią baimę, kuri vėliau perauga į didžiulį pyktį. Patikėkite, šis pyktis jums išeis į naudą, nes tai, kad pradėjote jį jausti, reiškia, jog po truputį paleidžiate savo baimę. Pykčio patirtis jums gali suteikti jėgų, nes tuomet jūs pagaliau pradėsite galvoti apie save ar bent jau suprasite, kad santykiuose jūs nusipelnėte daug daugiau nei tas žmogus jums galėjo suteikti. Dažnai pyktis nebūtinai nukrypsta į mylimą žmogų, jis gali atsisukti ir į jus pačius, tačiau tik jį išgyvenę galiausiai suprasite, ko esate verti. 6 ETAPAS. Pirminis susitaikymas Neretai iš karto po iššsiskyrimo ateina pirminis susitaikymas, kuris veikiau panašus į pasidavimo jausmą. Tuomet jūs laikotės išsiskyrimo ne dėl to, kad to norite, o todėl, kad taip reikia daryti. Bėgant laikui šis pirminis susitaikymas vis labiau stiprėja, kol tampa visiškai stabilus ir aiškus, jūs abu suprantate, kad išsiskyrimas jums abiem buvo būtinas. Galiausiai situacija palengvės, ir jūs suprasite, kad kito kelio ir nebuvo. 7 ETAPAS. Nukreiptos viltys Skyrybos paveikia jau vien dėl to, kad skaudus išsiskyrimas sudaužo į šipulius visas jūsų puoselėtas viltis. Tačiau bandydami susitaikyti su išsiskyrimu, galiausiai nukreipsite šias viltis kita linkme – nuo to, kad santykius dar galima išgelbėti, link to, kad ir be savo mylimojo jūs galite išgyventi. Kad ir kaip sunku būtų, tačiau viltis visuomet slypi jumyse ir galiausiai jūs vėl išmoksite į ją atsiremti.

Šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/kaip-istverti-7-issiskyrimo-etapus-ir-ismokti-gyventi-be-mylimojo-1024-442322

Citatos Ištraukos iš knygų · Uncategorized

Nuomonės, etiketės. Deepak Chopra “Mago kelias“

“<..>Jei manote, kad žinote ar pažįstate ką nors (įskaitant ir save), jūs iš tiesų matote savo nuomonę ir etiketes. Paprasčiausi žodžiai, kuriuos vartojame kitiems žmonėms apibūdinti – tokie kaip draugas, šeima, svetimas – yra apkrauti nuomonėmis. Pavyzdžiui, žodžiai draugas ir svetimas nusako visiškai skirtingus dalykus. Vienaip elgiamasi su draugu, kitaip – su priešu. Net jei šie skirtumai nežymūs, jie vistiek aptemdo mūsų regėjimą tarsi dulkės akinius. Kadangi magas jokiems daiktams neklijuoja etikečių, jis viską mato šviežiai. Jo akiniai neapdulkėję, taigi pasaulis jam kibirkščiuoja naujumu. Visur girdisi ta pati tyli daina: “Stebėk save“.<..>“

Ištrauka iš knygos Deepak Chopra “Mago kelias“

Trumpos pamokančios istorijos · Uncategorized

Olos alegorija. Platonas

Sokrato pokalbis su Glaukonu.
– Dabar, — pasakiau, — palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.
– Įsivaizduoju.
– Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokius gyvų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
– Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! – pasakė Glaukonas.
– Jie panašūs į mus, – tariau. – Visų pirma ar tu manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis mėta ant prieš juos esančios olos sienos?
– Kaipgi matys, – tarė jis, – jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
– O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar tas pat ir su jais?
– Aišku, tas pat.
– Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavį tu manai, kad jie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?
– Būtinai taip darytų.
– O jeigu ir aidas atsimuštų nuo tos kalėjimo sienos? Kai tik kuris nors iš einančiųjų pro šalį ką nors pasakytų, ar, manai, kaliniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?
– Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, – tarė jis.
– Be abejo, – pasakiau, – tie kaliniai tikrovę laikytų ne ką kita, kaip pagamintų daiktų šešėlius.
– Būtinai taip būtų, – tarė jis.
– Dabar, – pasakiau, – pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra daug arčiau tikrovės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikresniais už dabar rodomus?
– Jam jie atrodytų realesni, – tarė jis.
– O jeigu jį priverstų žiūrėti į pačią šviesą, jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų atgal prie tų daiktų, kuriuos gali matyti, ir manytų, jog jie yra aiškesni už tuos, kuriuos jam rodo.
– Taip būtų, – pritarė jis. .
– O jeigu, – tariau, – kas nors prievarta ištemptų jį iš ten ir vilktų stačiu ir nelygiu keliu aukštyn, ir nepaleistų tol, kol neišvilks į saulės šviesą, ar manai, kad jis nekentėtų baisaus skausmo ir nepyktų šitaip tempiamas? O kai išeitų į saulės šviesą, ar, apakintas stiprios šviesos, jis galėtų įžiūrėti kurį nors iš tų vadinamųjų tikrų daiktų?
– Iš karto tikrai negalėtų, – pasakė jis.
– Jeigu norėtų matyti, kas ten, viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui – žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu – saulę ir jos šviesą.
– Be abejo.
– Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į saulę – ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir pamatyti, kaip ji atrodo.
– Žinoma, – tarė jis.
– Tada jis imtų samprotauti apie saulę, kad nuo jos priklauso ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa mūsų regimame pasaulyje ir pati tam tikru būdu yra priežastis viso to, ką jis ir jo draugai matė oloje.
– Aišku, – tarė jis, – kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą.
– Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyvenimą, tenykštę išmintį ir savo bendrus kalinius, ar tu manai, kad jis nelaikytų savęs laimingu dėl pasikeitusios padėties ir negailėtų jų.
– Netgi labai gailėtų.
– O jeigu jie tenai gerbė ir gyrė vienas kitą ir apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrėdavo pro šalį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimindavo, kas pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, o kas kartu, ir pagal tai geriausiai nuspėdavo, kas bus, ar tu manai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų tos garbės ir pavydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami ir viešpatauja? Ar jis neprisimintų Homero žodžių ir nenorėtų verčiau „už tarną būti pas kitą žmogų beturtį“ ir bet ką iškęsti, negu laikytis kalinių pažiūrų ir gyventi taip, kaip jie?
– Aš manau, kad jis verčiau sutiktų viską iškęsti, negu taip gyventi, – pasakė jis.
– Įsivaizduok dar štai ką, – tariau: – jei šitas žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pasitraukus nuo saulės šviesos?
– Dar ir kaip, – tarė jis.
– O jeigu jam vėl reikėtų varžytis su tais kaliniais, kurie visą laiką ten buvo, sprendžiant apie šešėlius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus prisitaikiusios – o tam prireiktų nemažai laiko, – ar jis nesukeltų jiems juoko? Ar nesakytų jie, kad užkopęs aukštyn jis susigadino akis, ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, kuris pamėgintų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie nenužudytų, jei tik galėtų sučiupti?
– Tikriausiai nužudytų, – pasakė jis.
– Mielas Glaukonai, – tariau, – šitą palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesa – į saulės galią; iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamų dalykų pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis. Regimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tas, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeniniame gyvenime.
– Aš pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį, – pasakė jis. .
– Sutik, – tariau, – ir su šiomis mano mintimis ir nesistebėk, kad žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsiimti savo žmogiškais reikalais – jų sielos veržiasi gyventi ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų palyginimą.
– Suprantama, – pritarė jis.
– Na, – pasakiau, – argi nuostabu, jei kas nors, nuo dieviškos kontempliacijos perėjęs prie žmogišku vargų, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar silpnai regėdamas ir nepripratęs prie tamsos, kurioje atsidūrė, jis jau būna verčiamas teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl dalykų, kaip juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada nėra matę.
– Visai nenuostabu, – pasakė jis.
– Kas turi progą, tariau, – turėtų prisiminti, jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir du silpnėjimo būdai: kai pereinama arba iš šviesos į tamsą, arba iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pamatysi kurią nors sielą silpnai reginčią ir neįstengiančią aiškiai skirti objektų, užuot neapgalvotai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo iš šviesesnio gyvenimo ir apžilpo tamsoje, nes dar nespėjo prie jos priprasti, ar, iš visiško nežinojimo patekusi į ryškesnę šviesą, buvo apakinta per daug ryškios šviesos. Pastaruoju atveju tu ją laikyk laiminga dėl jos padėties ir gyvenimo, o pirmuoju atveju – pasigailėk, ir jeigu vis dėlto norėsi iš sielos pasijuokti, pajuoka bus mažiau netinkama, kai juoksiesi iš sielos, kuri nusileido iš aukštybių.
– Tu labai teisingai kalbi, – pasakė jis.
– Jei tai teisybė, – tariau, – mes turime štai kaip galvoti: auklėjimas yra ne tai, ką kai kurie žmonės pažada. Mat jie sako, jog sielai nebūdingas joks žinojimas ir jie suteiksią jį jai panašiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.
– Iš tikro jie taip sako, – tarė jis.
– Dabartinis mūsų svarstymas rodo, kad kiekviena siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pakęsti būties ir šviesiausios jos dalies – tai mes vadiname gėriu – vaizdą. Ar ne taip?
– Taip.
Ištrauka iš knygos: Platonas. Valstybė. Vilnius: Pradai. P. 265-270.
Moteris · Uncategorized

Moters stiprybė – moteriškumas

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/moters-stiprybe-moteriskumas/

Kasdien pastebiu vis daugiau moterų, kuriose dailiosios lyties savybes stelbia vyriškosios. Moterys trokšta užimti vyro rolę, jų galvose sukasi svarbiausia ir bene vienintelė mintis – aš galiu viską. Savarankiškos, nepriklausomos, karjeristės, viską pačios sugebančios… Tačiau ar laimingos?

Pirmiausiai labai įdėmiai pagalvok, kas yra moteriškumas? Ar aiškiai suvoki šią sąvoką ir kokias mintis tau kelia šis žodis? Mūsų požiūris priklauso nuo to, kokioje aplinkoje augome, kokiu pavyzdžiu mums buvo mama, kokią rolę užėmė tėtis.

Vienos žodį „moteriškumas“ priima kaip įžeidimą – „na ne man prie puodų stovėti; jau aš tikrai nešokinėsiu aplink; tegul man primiausiai…”. Šie įsitikinimai toli gražu nėra teisingi. Ar tikrai moteriškumas yra stovėti prie puodų ir būti tarnaite namuose? Tai yra „bobiškumas“, o ne moteriškumas. Net žodyne ši reikšmė nusakoma, kaip „menkinančioji“ žmonos/moters reikšmė. Deja, dauguma moterų taip ir įsivaizduoja moteriškumą.

Šiek tiek užuominų apie tai, kas iš tikrųjų yra moteriškumas. Tai savęs gerbimas. Jei esi moteriška moteris: turi aiškią savigarbą, net sau neleidi savęs sumenkinti, vertini save, darai viską, kad jaustum komfortą darbe, namuose, santykiuose. Kai save vertini, natūraliai išlieki rami, t. y. išlaikai dvasios/vidinę ramybę, leidi sau jausti ir priimi savo jausmus. O svarbiausiai –  moki įkvėpti ir motyvuoti aplinkinius, su žmonėmis bendrauji skleisdama meilę ir lengvumą (ir visa tai vyksta ne per įsakymus ir reikalavimus). Tai keli pagrindiniai moteriškumo atspindžiai. Jie tikrai negali būti tapatinami su buities tvarkymu, gaminimu ar dar kažkokia panašia veikla. Svarbu suvokti, kad buities reikalai yra dviejų žmonių susitarimas. O ar pavyks susitarti, priklauso nuo noro ir dažnai moters „gudrumo.“

Moteriškumas ypač svarbus santykiuose. Štai pagalvokime apie garsias poras, kurios savo bendravimu ir santykiais gali būti pavyzdžiu visiems. Mano idealai –  buvęs Lietuvos prezidentas p. Valdas Adamkus su žmona Alma. Ekscelencija V. Adamkus labai vyriškas, turintis aiškius tikslus, žinantis savo siekius ir jų siekiantis. O kokia moteris šalia jo? Labai elegantiška, rami, neišsišokanti. Svarbiausia – ji labai moteriška, palaikanti vyrą visose situacijose, švelni ir šilta. Dabar pabandyk įsivaizduoti tokio rango žmogų, kaip buvęs prezidentas, o šalia jo save – lyg jo žmoną. Ar viskas derinasi? Ar savo gudrumu ir moteriškumu pakerėsi kitus ir suteiksi įkvėpimą vyrui siekti JO užsibrėžtus tikslus, leisi jam jaustis vyru namuose, o ne tuo, kuris klausosi tik priekaištų ir kaip puikiai tu viską pati gali?

Taip jau yra, kad vyriškas vyras šalia savęs turės labai moterišką moterį (pavyzdžių aplink tikrai rasi, jei ne draugų tarpe tai tarp žinomų žmonių). Todėl posakiai, kad noriu vyriško vyro, bet „aš pati viską galiu pasidaryti, nes jau tiek daug gyvenime mačiau“ – netinkami. Tokiu atveju dažniausiai sutiksi moterišką vyrą. Jis bus švelnus, neturės aiškių tikslų, nekonkuruos darbinėje sferoje. Jei sugebėsi priimti tokį žmogų ir tokius santykius, tikrai gali būti laiminga, bet turi suvokti, kad tu esi ta, kuri uždirba ir stato pamatus šeimai, o vyras tas, kuris juos puoselėja ir kūrena šeimos židinį.

Toliau. Kalbėdama ir aiškindama vyrui, koks jis turėtų būti – užblokuosi santykius. Nėra žmonių, kuriems patinka būti kirtikuojamiems už tai, kad žmogus tiesiog neatitinka kito žmogaus susikurto idealo. Mes visi turime savo susikurtus idealus, bet gyvename realybėje, tad ir santykius reikia kurti realybėje. Nori vyriško vyro – pirmiausiai pati tapk moterimi, o ne išvaizdžia dama vyrišku mąstymu ir elgesiu. Labiausiai pastebima moterų-vyrų savybė yra ta, kad jos galvoja tik pačios galinčios viską padaryti teisingai, viską kontroliuoti ir stebėti. Jos negali atsipalaiduoti, tad pirmiausiai santykiuose visko reikalauja, aiškina ką ir kaip reikia daryti. O paskui stebisi, kad jos, kaip moters, nelepina, arba yra toks „lopas“, kad be JOS nieko nebesugeba, nes juk JI „moteris“.

Tikiuosi, kad skaitant straipsnį pati sau uždavei klausimų, į kuriuos atsakymus rasi savyje. O gal net nuspręsi investuoti į papildomas knygas ar seminarus.

Užduotis:

Surašyk tas vyriškas savybes, kurios tave žavi ir kokias norėtum pastebėti savo vyre. Tokių surask bent 15-20. Fizinių duomenų labai smulkiai nerašyk, tiesiog: „sportiškas, negeriantis, uždirba  xxxx EUR; geras ir t.t.“ Baigusi šalia arba ant kito lapo surašyk visas savybes, kokias DABAR turi tu pati, ar TO vyro vietoje norėtum būti su TOKIA moterimi, kokia esi dabar? T.y. ar draugautum pati su savimi dabar?  Ar nėra taip, kad nori princo baltame Porche, o pati esi rūkanti, nesportuoji, uždirbi minimumą, pikta ir visada nepatenkinta …? Na čia jau hiperbolizuoju, bet pažiūrėk kokių savybių reikia, tam kad toks žmogus atkreiptų į tave dėmesį?

Kitas labai dažnai sutinkamas variantas – moteris-auka. Mat ją visi skriaudžia. Bet apie tai – ateityje. Labai tikiuosi, kad šis straipsnis ir jame iškelti klausimai leis pagalvoti ir priimti teisingus sprendimus, padės aiškiau suvokti ir motyvuos atrasti tai, kas ta moteriška moteris kiekvienoje iš jūsų.

Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė | charizmatiskamoteris.lt

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/moters-stiprybe-moteriskumas/

 

II dalis

Prabilus apie moteriškumo svarbą, sulaukiau didelio jūsų, mielos moterys, susidomėjimo. Tai liudija, kad nors ši tema daug kur ir gvildenama – jos vis dar negana.  O galbūt jaučiamas teisingos ir realios informacijos alkis. Atliepiu į norus – šįkart dar labiau atskleidžiu svarbiausius moteriškumo aspektus.

Pirmajame straipsnyje minėjau, kad išsaiškinus, kokia yra vyriška moteris, svarbu įsigilinti į moters – aukos temą.  Pastebiu, kad tai ši rolė šiomis dienomis itin pamėgta. Beje, net jei iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo, tačiau šios temos sąveikauja tarpusavyje bei viena kitą papildo. Kaip? Na pamąstykime. Moteris, turėdama antrąją pusę, namuose viską daro pati (tempia maišus, atlieka kitus vyriškus darbus). Jos mintyse karaliauja frazė „aš pati viską galiu… o tai TAS kol padarys…“ Prie ko tai priveda? Subręsta nepasitikėjimo savimi ir aukos sindromas. Kitaip tariant moteris savęs negerbia, yra nuolatos skubanti ir tempianti viską, ką gali. Ji save nužemina, o tada puola visoms tokioms pat draugėms ar giminaičiams guostis, koks vyras netikęs, kaip ji pati viską turi daryti: ir vinį įkalti, ir namus viena pati tvarkyti, ir t. t. Sulauktas aplinkinių palaikymas tik leidžia pasijausti VIP persona ir tikra auka. Ak, koks tas gyvenimas neteisingas, ji juk moteris ir viską tempia viena.

Aukos būseną gan sudėtinga išgydyti. Mat tuomet tektų atsisakyti labai daug malonumų, tokių kaip:

  1. Guostis ir skųstis kitiems apie savo didvyriškumą ir sulaukti dėmesio bei užuojautos;
  2. Kritikuoti šalia esantį žmogų, atsisakyti apkalbų ir nereikalingų aptarinėjimų;
  3. Nukreipti energiją savo aukos būsenai auginti.

Panagrinėkime aukos būsenos priežastis. Į šį užburtą ratą pakliūva dauguma moterų, nes tokius pavyzdžius matė ir savo vaikystėje (o jų mamos – savojoje). Tik yra vienas skirtumas: mūsų močiutės viską tempė ant savo pečių tik todėl, kad jų vyrai dažnai išeidavo į frontą ir ne visi sugrįždavo. Taip susiformavo visa suirutė to, kas yra moteriškumas ir to, kas yra moteris auka.

Kitas galimas variantas, kad moteris nemyli savo vyro arba nemoka tos meilės išreikšti (o čia ir vėl viskas iš vaikystėje matytų pavyzdžių, kai moteris tampa vyrui „mama, drauge, partnere versle, bet ne mylima moterimi“ – „trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“). Kai žmonės nemoka mylėti ir auginti santykių, perkelti  į aukštesnį lygmenį, po įsimylėjimų apninka rutina, kur viskas nusistovi ir užrūgsta. Meilę keičia priekaištai ir reikalavimai tik didėja.

Klausimas pamąstymui: jei pradžioje viskas buvo gražu, o dabar nebe, tai ką darote neteisingai? Nustojote lepinti vienas kitą, sakyti gražius žodžius? Neskiriate vienas kitam kokybiško laiko, nebeturite bendrų tikslų, o gal visai pamiršote save, savo pomėgius ir poreikius? Siūlau pagalvoti apie tai. Jei reikia, paklausti to ir savo antrosios pusės. Juk yra priežastis, kodėl JIS nustojo rodyti dėmesį, pirkti gėles. Tiesiog susiformuoja neteisingas įprotis, kuris vienam yra patogus, o kitam varginantis. Pavyzdžiui, santykių pradžioje abu vienas kitą lepindavo vakarienėmis, o laikui bėgant moteris vis dažniau pati gamina ir galiausiai visą maistą ruošia ir po to tvarko tik pati, ir jei tai tęsiasi pakankamai ilgai, abu prie tokios rutinos pripranta ir tai tampa normalu, kol vieną dieną kažkuris pasijunta nelaimingas, kad mainais už tai nieko negauna.

Būna, kad ir vyras kaltas, bet dažniausiai pati moteris viską atiduoda vyrui. Ji nebeskiria laiko savo malonumui ir taip tiesiog praranda interesą iš vyro pusės. O kam jam stengtis, jei ir taip viską gauna? Todėl SVARBU: skirk laiko sau, turėk pomėgius, gyvenk savo gyvenimą taip, kad galėtum pasakyti vyrui tai, ką sako viena garsi meno terapeutė: „Aš be tavęs galiu gyventi, bet esu kartu, nes su tavimi galiu daugiau!“

Toms, kurios vienišos – kol tenka tempti viską vienai, tempk su malonumu. Kad maišai būtų lengvesni, pirk mažiau produktų. Susidėliok planą, kada ir ką reikia padaryti ir nusiteik tam iš karto ne iš aukos pozicijos (na ir kiek galima viską pačiai, nusibodo, pavargau ir t. t.), bet tiesiog tai priimk kaip natūralią kasdienybę – lengvai ir su šypsena. Mėgaukis kiekvienu darbeliu, o jei yra proga nebijok –  prašyk tėčio, dėdės, draugo, kolegos pagalbos. Iš patirties sakau, kad paprašius – 99%  vyrų tikrai sutiks padėti. Tai, reikalinga tam, kad nebūtum surūgusi, susirauksi, pikta, nes tikrai nesulauksi dėmesio ar kvietimo į pasimatymą. Čia vėl kaltas įpratimas –  įprasi būti nuolat nepatenkinta ir nelaiminga, o tokios moterys tikrai nėra įdomios ir patrauklios.

Užduotis:

Pasitikėjimas savimi ir moteriškumas pirmiausia augs tada, kai aiškiai suvoksi, ko nori. O tuomet privalėsi išmokti atsipalaiduoti. Nes vienos ir pagrindinių moteriškumo savybių yra sugebėjimas atsipalaiduoti ir pajausti malonumą.

Kad būtų lengviau, susirašyk 50 pomėgių/siekių, kuom norėtum užsiimti ar vėl pradėti daryti (prisimink visus norus ir pomėgius, kada jauteisi laiminga ir užsidegusi šia veikla). Kai viską susirašysi, išsirink tuos pomėgius, nuo kurių būtų lengviausia pradėti ir nusistatyk pastovų laiką, kada savaitės bėgyje tuo užsiimsi. Laikui bėgant, vėl tapsi įdomi pati sau, o kartu ir savo antrajai pusei, juk vis daugiau šypsosiesi ir žinosi ko nori, vietoje to kad priekaištautum ir nustatytum rimtą veidą.

ELEMENTARU, kai žinai, ko nori ir žinai, kada tai gali daryti ir tai darai – užplūsta atsipalaidavimas, o su juo ateina ir malonumas.

Puikių ir malonių akimirkų! Būk savimi, nes auka jau pabuvai.

Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė

http://www.charizmatiskamoteris.lt/moters-stiprybe-moteriskumas-ii-dalis/