Skyrybos · Uncategorized

Kaip susigrąžinti moterį. Kaip susigrąžinti vyrą. Torsunov

Reklama
Moteris · Uncategorized

Moters stiprybė – moteriškumas

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/moters-stiprybe-moteriskumas/

Kasdien pastebiu vis daugiau moterų, kuriose dailiosios lyties savybes stelbia vyriškosios. Moterys trokšta užimti vyro rolę, jų galvose sukasi svarbiausia ir bene vienintelė mintis – aš galiu viską. Savarankiškos, nepriklausomos, karjeristės, viską pačios sugebančios… Tačiau ar laimingos?

Pirmiausiai labai įdėmiai pagalvok, kas yra moteriškumas? Ar aiškiai suvoki šią sąvoką ir kokias mintis tau kelia šis žodis? Mūsų požiūris priklauso nuo to, kokioje aplinkoje augome, kokiu pavyzdžiu mums buvo mama, kokią rolę užėmė tėtis.

Vienos žodį „moteriškumas“ priima kaip įžeidimą – „na ne man prie puodų stovėti; jau aš tikrai nešokinėsiu aplink; tegul man primiausiai…”. Šie įsitikinimai toli gražu nėra teisingi. Ar tikrai moteriškumas yra stovėti prie puodų ir būti tarnaite namuose? Tai yra „bobiškumas“, o ne moteriškumas. Net žodyne ši reikšmė nusakoma, kaip „menkinančioji“ žmonos/moters reikšmė. Deja, dauguma moterų taip ir įsivaizduoja moteriškumą.

Šiek tiek užuominų apie tai, kas iš tikrųjų yra moteriškumas. Tai savęs gerbimas. Jei esi moteriška moteris: turi aiškią savigarbą, net sau neleidi savęs sumenkinti, vertini save, darai viską, kad jaustum komfortą darbe, namuose, santykiuose. Kai save vertini, natūraliai išlieki rami, t. y. išlaikai dvasios/vidinę ramybę, leidi sau jausti ir priimi savo jausmus. O svarbiausiai –  moki įkvėpti ir motyvuoti aplinkinius, su žmonėmis bendrauji skleisdama meilę ir lengvumą (ir visa tai vyksta ne per įsakymus ir reikalavimus). Tai keli pagrindiniai moteriškumo atspindžiai. Jie tikrai negali būti tapatinami su buities tvarkymu, gaminimu ar dar kažkokia panašia veikla. Svarbu suvokti, kad buities reikalai yra dviejų žmonių susitarimas. O ar pavyks susitarti, priklauso nuo noro ir dažnai moters „gudrumo.“

Moteriškumas ypač svarbus santykiuose. Štai pagalvokime apie garsias poras, kurios savo bendravimu ir santykiais gali būti pavyzdžiu visiems. Mano idealai –  buvęs Lietuvos prezidentas p. Valdas Adamkus su žmona Alma. Ekscelencija V. Adamkus labai vyriškas, turintis aiškius tikslus, žinantis savo siekius ir jų siekiantis. O kokia moteris šalia jo? Labai elegantiška, rami, neišsišokanti. Svarbiausia – ji labai moteriška, palaikanti vyrą visose situacijose, švelni ir šilta. Dabar pabandyk įsivaizduoti tokio rango žmogų, kaip buvęs prezidentas, o šalia jo save – lyg jo žmoną. Ar viskas derinasi? Ar savo gudrumu ir moteriškumu pakerėsi kitus ir suteiksi įkvėpimą vyrui siekti JO užsibrėžtus tikslus, leisi jam jaustis vyru namuose, o ne tuo, kuris klausosi tik priekaištų ir kaip puikiai tu viską pati gali?

Taip jau yra, kad vyriškas vyras šalia savęs turės labai moterišką moterį (pavyzdžių aplink tikrai rasi, jei ne draugų tarpe tai tarp žinomų žmonių). Todėl posakiai, kad noriu vyriško vyro, bet „aš pati viską galiu pasidaryti, nes jau tiek daug gyvenime mačiau“ – netinkami. Tokiu atveju dažniausiai sutiksi moterišką vyrą. Jis bus švelnus, neturės aiškių tikslų, nekonkuruos darbinėje sferoje. Jei sugebėsi priimti tokį žmogų ir tokius santykius, tikrai gali būti laiminga, bet turi suvokti, kad tu esi ta, kuri uždirba ir stato pamatus šeimai, o vyras tas, kuris juos puoselėja ir kūrena šeimos židinį.

Toliau. Kalbėdama ir aiškindama vyrui, koks jis turėtų būti – užblokuosi santykius. Nėra žmonių, kuriems patinka būti kirtikuojamiems už tai, kad žmogus tiesiog neatitinka kito žmogaus susikurto idealo. Mes visi turime savo susikurtus idealus, bet gyvename realybėje, tad ir santykius reikia kurti realybėje. Nori vyriško vyro – pirmiausiai pati tapk moterimi, o ne išvaizdžia dama vyrišku mąstymu ir elgesiu. Labiausiai pastebima moterų-vyrų savybė yra ta, kad jos galvoja tik pačios galinčios viską padaryti teisingai, viską kontroliuoti ir stebėti. Jos negali atsipalaiduoti, tad pirmiausiai santykiuose visko reikalauja, aiškina ką ir kaip reikia daryti. O paskui stebisi, kad jos, kaip moters, nelepina, arba yra toks „lopas“, kad be JOS nieko nebesugeba, nes juk JI „moteris“.

Tikiuosi, kad skaitant straipsnį pati sau uždavei klausimų, į kuriuos atsakymus rasi savyje. O gal net nuspręsi investuoti į papildomas knygas ar seminarus.

Užduotis:

Surašyk tas vyriškas savybes, kurios tave žavi ir kokias norėtum pastebėti savo vyre. Tokių surask bent 15-20. Fizinių duomenų labai smulkiai nerašyk, tiesiog: „sportiškas, negeriantis, uždirba  xxxx EUR; geras ir t.t.“ Baigusi šalia arba ant kito lapo surašyk visas savybes, kokias DABAR turi tu pati, ar TO vyro vietoje norėtum būti su TOKIA moterimi, kokia esi dabar? T.y. ar draugautum pati su savimi dabar?  Ar nėra taip, kad nori princo baltame Porche, o pati esi rūkanti, nesportuoji, uždirbi minimumą, pikta ir visada nepatenkinta …? Na čia jau hiperbolizuoju, bet pažiūrėk kokių savybių reikia, tam kad toks žmogus atkreiptų į tave dėmesį?

Kitas labai dažnai sutinkamas variantas – moteris-auka. Mat ją visi skriaudžia. Bet apie tai – ateityje. Labai tikiuosi, kad šis straipsnis ir jame iškelti klausimai leis pagalvoti ir priimti teisingus sprendimus, padės aiškiau suvokti ir motyvuos atrasti tai, kas ta moteriška moteris kiekvienoje iš jūsų.

Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė | charizmatiskamoteris.lt

Šaltinis: http://psichika.eu/blog/moters-stiprybe-moteriskumas/

 

II dalis

Prabilus apie moteriškumo svarbą, sulaukiau didelio jūsų, mielos moterys, susidomėjimo. Tai liudija, kad nors ši tema daug kur ir gvildenama – jos vis dar negana.  O galbūt jaučiamas teisingos ir realios informacijos alkis. Atliepiu į norus – šįkart dar labiau atskleidžiu svarbiausius moteriškumo aspektus.

Pirmajame straipsnyje minėjau, kad išsaiškinus, kokia yra vyriška moteris, svarbu įsigilinti į moters – aukos temą.  Pastebiu, kad tai ši rolė šiomis dienomis itin pamėgta. Beje, net jei iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo, tačiau šios temos sąveikauja tarpusavyje bei viena kitą papildo. Kaip? Na pamąstykime. Moteris, turėdama antrąją pusę, namuose viską daro pati (tempia maišus, atlieka kitus vyriškus darbus). Jos mintyse karaliauja frazė „aš pati viską galiu… o tai TAS kol padarys…“ Prie ko tai priveda? Subręsta nepasitikėjimo savimi ir aukos sindromas. Kitaip tariant moteris savęs negerbia, yra nuolatos skubanti ir tempianti viską, ką gali. Ji save nužemina, o tada puola visoms tokioms pat draugėms ar giminaičiams guostis, koks vyras netikęs, kaip ji pati viską turi daryti: ir vinį įkalti, ir namus viena pati tvarkyti, ir t. t. Sulauktas aplinkinių palaikymas tik leidžia pasijausti VIP persona ir tikra auka. Ak, koks tas gyvenimas neteisingas, ji juk moteris ir viską tempia viena.

Aukos būseną gan sudėtinga išgydyti. Mat tuomet tektų atsisakyti labai daug malonumų, tokių kaip:

  1. Guostis ir skųstis kitiems apie savo didvyriškumą ir sulaukti dėmesio bei užuojautos;
  2. Kritikuoti šalia esantį žmogų, atsisakyti apkalbų ir nereikalingų aptarinėjimų;
  3. Nukreipti energiją savo aukos būsenai auginti.

Panagrinėkime aukos būsenos priežastis. Į šį užburtą ratą pakliūva dauguma moterų, nes tokius pavyzdžius matė ir savo vaikystėje (o jų mamos – savojoje). Tik yra vienas skirtumas: mūsų močiutės viską tempė ant savo pečių tik todėl, kad jų vyrai dažnai išeidavo į frontą ir ne visi sugrįždavo. Taip susiformavo visa suirutė to, kas yra moteriškumas ir to, kas yra moteris auka.

Kitas galimas variantas, kad moteris nemyli savo vyro arba nemoka tos meilės išreikšti (o čia ir vėl viskas iš vaikystėje matytų pavyzdžių, kai moteris tampa vyrui „mama, drauge, partnere versle, bet ne mylima moterimi“ – „trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“). Kai žmonės nemoka mylėti ir auginti santykių, perkelti  į aukštesnį lygmenį, po įsimylėjimų apninka rutina, kur viskas nusistovi ir užrūgsta. Meilę keičia priekaištai ir reikalavimai tik didėja.

Klausimas pamąstymui: jei pradžioje viskas buvo gražu, o dabar nebe, tai ką darote neteisingai? Nustojote lepinti vienas kitą, sakyti gražius žodžius? Neskiriate vienas kitam kokybiško laiko, nebeturite bendrų tikslų, o gal visai pamiršote save, savo pomėgius ir poreikius? Siūlau pagalvoti apie tai. Jei reikia, paklausti to ir savo antrosios pusės. Juk yra priežastis, kodėl JIS nustojo rodyti dėmesį, pirkti gėles. Tiesiog susiformuoja neteisingas įprotis, kuris vienam yra patogus, o kitam varginantis. Pavyzdžiui, santykių pradžioje abu vienas kitą lepindavo vakarienėmis, o laikui bėgant moteris vis dažniau pati gamina ir galiausiai visą maistą ruošia ir po to tvarko tik pati, ir jei tai tęsiasi pakankamai ilgai, abu prie tokios rutinos pripranta ir tai tampa normalu, kol vieną dieną kažkuris pasijunta nelaimingas, kad mainais už tai nieko negauna.

Būna, kad ir vyras kaltas, bet dažniausiai pati moteris viską atiduoda vyrui. Ji nebeskiria laiko savo malonumui ir taip tiesiog praranda interesą iš vyro pusės. O kam jam stengtis, jei ir taip viską gauna? Todėl SVARBU: skirk laiko sau, turėk pomėgius, gyvenk savo gyvenimą taip, kad galėtum pasakyti vyrui tai, ką sako viena garsi meno terapeutė: „Aš be tavęs galiu gyventi, bet esu kartu, nes su tavimi galiu daugiau!“

Toms, kurios vienišos – kol tenka tempti viską vienai, tempk su malonumu. Kad maišai būtų lengvesni, pirk mažiau produktų. Susidėliok planą, kada ir ką reikia padaryti ir nusiteik tam iš karto ne iš aukos pozicijos (na ir kiek galima viską pačiai, nusibodo, pavargau ir t. t.), bet tiesiog tai priimk kaip natūralią kasdienybę – lengvai ir su šypsena. Mėgaukis kiekvienu darbeliu, o jei yra proga nebijok –  prašyk tėčio, dėdės, draugo, kolegos pagalbos. Iš patirties sakau, kad paprašius – 99%  vyrų tikrai sutiks padėti. Tai, reikalinga tam, kad nebūtum surūgusi, susirauksi, pikta, nes tikrai nesulauksi dėmesio ar kvietimo į pasimatymą. Čia vėl kaltas įpratimas –  įprasi būti nuolat nepatenkinta ir nelaiminga, o tokios moterys tikrai nėra įdomios ir patrauklios.

Užduotis:

Pasitikėjimas savimi ir moteriškumas pirmiausia augs tada, kai aiškiai suvoksi, ko nori. O tuomet privalėsi išmokti atsipalaiduoti. Nes vienos ir pagrindinių moteriškumo savybių yra sugebėjimas atsipalaiduoti ir pajausti malonumą.

Kad būtų lengviau, susirašyk 50 pomėgių/siekių, kuom norėtum užsiimti ar vėl pradėti daryti (prisimink visus norus ir pomėgius, kada jauteisi laiminga ir užsidegusi šia veikla). Kai viską susirašysi, išsirink tuos pomėgius, nuo kurių būtų lengviausia pradėti ir nusistatyk pastovų laiką, kada savaitės bėgyje tuo užsiimsi. Laikui bėgant, vėl tapsi įdomi pati sau, o kartu ir savo antrajai pusei, juk vis daugiau šypsosiesi ir žinosi ko nori, vietoje to kad priekaištautum ir nustatytum rimtą veidą.

ELEMENTARU, kai žinai, ko nori ir žinai, kada tai gali daryti ir tai darai – užplūsta atsipalaidavimas, o su juo ateina ir malonumas.

Puikių ir malonių akimirkų! Būk savimi, nes auka jau pabuvai.

Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė

http://www.charizmatiskamoteris.lt/moters-stiprybe-moteriskumas-ii-dalis/

Uncategorized · Šeima

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-09-aleksandras-alekseicikas-tikra-meile-kantrybes-ir-isminties-reikalaujantis-kelias/3153

Pokalbis su psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku apie įvairius meilės pavidalus, žmonių santykius ir vienas kito naštų nešiojimą. Kalbino Andrius Navickas.

Daugeliui žmonių, ne tik krikščionių, labai patinka apaštalo Pauliaus himnas meilei, kuriame jis tvirtina, jog meilė kantri, viską ištveria, niekada nesibaigia. Tačiau jei paklausime apie jų pačių gyvenimus, retai išgirsime liudijimą apie tokią meilę. Veikiau išklausysime išdavysčių, nusivylimų, įsiskaudinimo istorijų. Ar tai reiškia, kad tik šventieji sugeba atrasti viską nugalinčią meilę? O gal šių dienų pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie meilę, nelabai mokame mylėti? Ką apskritai reiškia mylėti?

Pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų esame sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienas iš Dievo apibūdinimų yra meilė. Tai reiškia, jog kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra įrašytas ir meilės ilgesys, ir galimybė jį malšinti, auginti savyje dievišką meilę.

Kitas dalykas – ir čia jau kalbėsiu kaip psichoterapeutas – jei spręsčiau tik pagal savo pacientus, su kuriais bendrauju, tai tik kokie penki procentai žmonių sugeba mylėti ta dieviška, kantria ir niekad nesibaigiančia meile. Mylėti sutuoktinį ar vaiką, ar savo tėvus. Įdomu tai, jog dauguma iš šių penkių procentų yra pagyvenę žmonės.

Paradoksas – jauni žmonės kur kas aistringiau ir dažniau įsimyli, daugiau kalba apie savo jausmus, tačiau labai retai įsimylėjimas iš tiesų perauga į brandžią, gilią meilę. Labai svarbu suprasti, kad meilė  nėra emocijų pliūpsnis, tai yra kelias – artėjimas prie to panašumo su dieviškos meilės pavidalu, kuris įrašytas mūsų prigimtyje. Mes nuolat turime mokytis mylėti, ir tai tikrai nėra paprasta. Kai vaikas gimsta, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai. Todėl, kai vaikas sulaukia vienų metų, tai reiškia, kad jo mamai ar tėčiui taip pat vieni. Vaikas mokosi būti žmogumi, mokosi mylėti, tačiau taip pat ir jo tėvai mokosi būti tėvais. Ir ne tik. Jie taip pat turi mokytis naujai priimti vienas kitą, nes iki šiol jie buvo vyras ir žmona, o gimus vaikui jie jau ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvai.

Meilė paprastai prasideda nuo stipraus įsimylėjimo. Tačiau kaip mažas vaikas dar nėra visavertis žmogus, taip pat ir įsimylėjimas dar nėra tikra meilė. Ji turi užaugti, pereiti daug raidos etapų. Reikia daug kantrybės ir pastangų, kol kitas žmogus tikrai įauga į širdį, kol vietoj dviejų puselių atsiranda pilnatvė. Dar kartą noriu pabrėžti – kiekviena meilė yra kelias. Kol nemyliu, aš tesu tik pusiau žmogus ir į kitus žmones tesugebu žvelgti abstrakčiai. Rusų mąstytojas Ivanas Iljinas yra puikiai aprašęs jauno žmogaus išgyvenimus. Jis jaučiasi vienišas, ieško sau poros, vaikšto gatvėmis ir mato aplinkui vyrus bei moteris. Paskui jis įsimyli, susiranda merginą, kuri tampa jo žmona. Jis eina gatve ir mato aplinkui jau ne vyrus ar moteris, bet žmones…

Būti žmogumi yra daugiau nei būti vyru ar moterimi. Mes atsispindime kitame žmoguje, mes augame bendraudami su kitu žmogumi, skleidžiamės, pradedame jausti savo puselės pilnatvę.

Kartais žmonės apie santykius kalba supaprastinta dėlionės kalba: aš sutikau kitą žmogų, ir jis man tiko. Taip, atrasti kitą žmogų reikia. Tačiau paskui dar reikia pačiam save atrasti kitame žmoguje, atrasti save ir kitą kartu, atrasti bendrą erdvę. Oi, kiek daug įvairiausių atradimų reikia santykių kelyje. Tačiau reikia ne tik atrasti, bet ir kai ką prarasti, kai ko atsisakyti. Jei nori kitam širdyje atrasti vietos, reikia tai padaryti. Tai skausminga, tam reikia drąsos.

Ne kartą esate sakęs: jei myli vieną moterį, tai privalai mylėti visas moteris… Gal galėtumėte paaiškinti?

Tai reiškia, jei nemoku mylėti daugelio moterų, tai nemoku mylėti ir vienos moters. Kol galėsiu mylėti vieną moterį, tol turiu išsiugdyti sugebėjimą mylėti. Pradžioje turiu susižavėti dešimtimis moterų. Turiu savęs klausti: kodėl ši mergina man graži ir simpatiška, kodėl ši – ne? Kodėl mane traukia prie vienų merginų, o kitoms lieku abejingas? Kuo kitas žmogus mane labiausiai žavi? Mes mokomės mylėti nuo pat gyvenimo pradžios. Mylėti mamą, tėtį, brolį ar seserį. Tikrai esu įsitikinęs, jog lengviau išmokti mylėti jaunuoliui, jei jis augo kartu su seserimi, merginai, jei ji augo su broliu.

Paskui ateina pirmosios meilės laikas. Tiesa, kol ji ateina, paprastai būna ne vienas susižavėjimas ar įsimylėjimas. Pastarieji yra laikini ir trapūs. Atrodo, jog negali gyventi be savo susižavėjimo objekto, bet štai vienas netinkamas žodis ar kokia nors situacija – ir „didžiulė meilė“ baigiasi, išgaruoja. Visi šie susižavėjimai rengia kelią pirmajai meilei. Deja, ji paprastai būna dar nebrandi, todėl nelaiminga. Kodėl? Nes įsimylima gana jauno amžiaus, ir mylintiems dar labai sunku pasiekti harmoniją tarp kūno ir sielos, tarp kūniškos ir dvasinės meilės. Kai pagaliau skleidžiasi brandi meilė, svarbu suprasti, jog ji tokia yra dėl to, kad iki tol buvo visos kitos meilės. Visos buvusios meilės mokė mus mylėti. Kai brandi ir gili meilė nušviečia mūsų gyvenimus, ji nušviečia ir visus buvusius įsimylėjimus bei nusivylimus. Dėl to, jog sugebame mylėti brandžiai, kad esame toli nuėję meilės kelyje, turime jausti dėkingumą visoms iki tol buvusioms meilėms, net jei jos buvo nelaimingos, net jei buvo daug skausmo.

Dievas žmogų sukūrė per vieną dieną. Tačiau kaip Jo Sūnus tapo žmogumi? Jis devynis mėnesius buvo Marijos įsčiose, paskui dar tris dešimtmečius gyveno tarp žmonių, mokėsi būti kartu ir Dievo, ir žmogaus sūnumi, mokėsi ir mokė mylėti. Jo misija taip pat buvo kelias.

Kalbate apie tokį sudėtingą kelią, kalbate apie kantrybę ir išmintį santykiuose ir gali atrodyti, jog visa tai, tik labai stipriems žmonėms. Esą būkime realistai, kantrybės ir išminties kasdienybėje tikrai nėra daug. Gal todėl vis dažniau girdime: bijau santuokos, nes ji ištirpdo meilės spontaniškumą…

Taip sako tie, kurie neturi jokio supratimo apie meilę. Suprasti – tai reiškia priprasti, pratintis. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tik dauguma iš mūsų tai pamiršo. Kiekviename iš mūsų glūdi meilės genijus, tačiau mes jį patys apleidžiame, nutildome, numariname. Užuot stengęsi auginti meilę savyje, mes apsigyvename kvailų įvaizdžių pasaulyje. Juk neatsitiktinai Holivudą vadina sapnų fabriku. Visos jo istorijos – apie tai, kaip porelė susitiko, karštai įsimylėjo… Paskui mes lyginame savo gyvenimus su tomis istorijomis, matome neatitikimų ir graužiamės, jog mums kažkas negerai. Daugumos žmonių meilė šiandien kūdikiška, egoistiška, vartotojiška, o tikrai mylint kur kas labiau norisi duoti, o ne gauti.

Kita vertus, net jei žmogaus meilė tėra dešimtadalis tikrai gilios ir brandžios meilės, ji vis vien labai reikalinga. Kai yra tamsu, idant taptų šviesu, reikia uždegti tūkstantį žvakių. Tačiau jei uždegame tik vieną žvakę, tai skirtumas tarp visiškos tamsos ir vienos žvakės šviesos yra didesnis nei skirtumas tarp vienos ir tūkstančio žvakių šviesos.

Siūlau kiekvienam pamąstyti ir apie tai, jog Dievas galėjo sukurti tik tobulus genijus, tačiau daugumą padarė vidutinius, tiek sugebėjimais, tiek išvaizda. Taip yra ne dėl to, kad Dievas mums ko nors pagailėjo. Išskirtinis grožis ar kokios nors kitos savybės yra sunkus išbandymas. Mačiau ne vieną porą, kurią sudarė išskirtiniai gražuoliai, ir būtent fizinis grožis jiems tapo prakeiksmu. Jie susitelkė ties gražiu kūnu, jis tapo jiems atskaitos tašku ir neišvengiamai apėmė panika: dar keleri metai ir grožis pradės nykti. Todėl reikia skubėti, griebti iš gyvenimo viską, kas įmanoma. Galiausiai tai baigėsi aklaviete, skaudžia tragedija.

Teko skaityti sociologų pasisakymų, esą skyrybų didėjimas rodo ir žmonių laisvės augimą, esą seniau žmonės kantriai kentėdavo santuoką, dabar jau drįsta maištauti ir išsivaduoti.

Kvailam viskas atrodo paprasta, o girtam, kaip sakoma, jūra iki kelių. Deja, šiandien labai daug žmonių yra apgirtę nuo gerovės, o laisvės supratimas tiek iškreiptas, kad laisve pradėtas vadinti vergavimas vartojimo, įgeidžių stabams. Seniau reikėjo sunkiai dirbti visą dieną, idant išsilaikytum. Žmonės turėjo supratimą, ką reiškia užsidirbti gyvenimui. Vertino tai, ką turi, mokėjo dėkoti už tai, ką gyvenimas duoda. XX amžius buvo nematytos pažangos laikotarpis. Deja, kartu tai buvo ir didžiulių moralinių traumų metas. Griuvo autoritetai, susvyravo moraliniai pamatai, deformavosi pati kalba. Viena iš tokių traumų – laisvės ir ištikimybės supriešinimas. Esą ištikimybė apriboja mano laisvę. Tai visiška nesąmonė – laisvė negali būti besvorė, beformė, ir būtent ištikimybė, įsipareigojimai suteikia jai tiek formą, tiek svorį.

Ir kalbant apie meilę – ištikimybė yra esminė sąvoka. Tai nėra vien tik formali ištikimybė, jog neturėsiu romanų su kita ar kitu. Ištikimybė – tai pamatinis įsipareigojimas. Filosofas egzistencialistas Gabrielis Marcelis rašė, „Sakyti žmogui – aš tave myliu – tai tas pat, kas sakyti – tu gyvensi amžinai“. Įsiklausykime, kaip tai rimta. Net jei kitas žmogus numirs, jis gyvens mylinčiame žmoguje. Žmogus, kurį myliu, neišvengiamai keičiasi, aš pats – keičiuosi, o ištikimybė yra tai, kas ne tik santykiams su tuo žmogumi, bet man apskritai suteikia atramą, pastovumą. Kartais kvailai galvojama, jog mano ištikimybė – tai savotiška duoklė kitam žmogui, kuri reikalinga tik jam. Ne, ištikimybė yra pirmiausia man reikalinga, kaip tai, kas augina mane patį. Ištikimybė yra tai, kas suteikia meilei stuburą. Tiesa, ištikimybė niekada nebūna abstrakti, ji turi būti išbandyta. Kaip molinis indas, išdegtas krosnyje.

Šventajame Rašte atrandame svarbų priesaką: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Tačiau mylėti save patį tarsi negražu. Regis, jei norime mylėti kitą, turime užmiršti apie save. Kitas kraštutinumas – pataikauti kiekvienam savo įgeidžiui ir tai vadinti meile sau.

Pradėkime nuo paprastos tiesos – aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu. Jei neturiu meilės, tai jos negaliu duoti ir kitam. Jei nemyliu savęs, to, kas man yra arčiausia, kaip aš galiu mylėti kitą? Jei nemyliu savęs, tai negaliu paruošti savęs ir tam, kad mane mylėtų kiti.

Aš turiu rankas, turiu kojas, turiu atmintį. Galbūt kitų rankos ar kojos yra miklesnės nei mano, galbūt jos lankstesnės, stipresnės, galbūt kitų atmintis geresnė nei mano, tačiau aš tikrai nesikeisčiau, nes tai – mano rankos, mano kojos, mano atmintis, nes daug metų su visu tuo gyvenu, nes susigyvenau, pripratau, visa tai tapo sava. Mylėti save – tai rūpintis savimi. Rūpintis ir pataikauti yra visiškai skirtingi dalykai. Jei aš rūpinuosi kuo nors, pavyzdžiui, gėle, aš stengsiuosi sudaryti jai kuo geresnes sąlygas. Kad būtų pakankamai – nei per mažai, nei per daug – vandens, saulės šviesos, kad nebūtų piktžolių. Tačiau jei aš esą iš rūpesčio vis liesiu ir liesiu tą gėlę, ji paprasčiausiai supus, o ne suvešės. Meilė, kaip rūpestis, neatsiejama nuo tam tikros disciplinos. Jei rūpinuosi savimi, tai turiu siekti, kad augčiau, stiprėčiau, tam reikia kai ko atsisakyti, save apriboti. Šventajame Rašte pasakyta – viskas galima, tačiau ne viskas yra naudinga. Todėl jei myliu save, tai turiu būti sau reiklus. Idant save ugdyčiau. Juk pažiūrėkime, kaip Dievas elgėsi su savo Išrinktąja tauta. Jis ją pats išsirinko ir tikrai mylėjo, tačiau kokių išbandymų jai siuntė. Tikrai ne tam, kad ją sunaikintų ar pakankintų, tačiau norėdamas ją užgrūdinti, sustiprinti.

Save mylėti nėra paprasta. Lengviau save kaltinti. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad jų nuolatinė savigrauža ir savęs kaltinimas yra didžiulis altruizmas ir dvasinės brandos išraiška. Anaiptol, joks žygdarbis nekęsti savęs, save kaltinti ir taip bandyti išsisukti nuo atsakomybės už savo gyvenimą, už savo pasirinkimus. Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis.

Mylėti artimą ir padėti jam… Šventajame Rašte pasakyta: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Įstatymą.“ Tačiau ką tai reiškia praktiškai? Kaip padėti kitam žmogui nešti jo naštas, kad tai būtų tikra pagalba, kad žmogų, kuriam padedi, sustiprintum, o ne padarytum jam „meškos paslaugą“? Kaip nesupainioti kito žmogaus naštų ir jam skirto Kryžiaus, kurį jis pats privalo nešti?

Kiekvienas iš mūsų neša savo Kryžių. Tai nėra dėl to, kad Dievas nutarė mus pakankinti. Tai Dievo dovana kiekvienam iš mūsų, idant kiekvienas stiprėtume ir galėtume įgyvendinti tą misiją, kurią kiekvienas turime. Pateiksiu tokį vaizdinį – jei neturėtume kryžiaus ant sprando, kuris verčia labai atsakingai ir apgalvotai žengti kiekvieną žingsnį, tai tarsi maži vaikai nusibėgiotume į visas puses. Kai neši kryžių, turi apgalvotai rinktis kelią, negali šlaistytis į šonus. Kryžius padeda nenuklysti ir atrasti optimaliausią kelią…

Teko skaityti tokią alegoriją. Numirė žmogus ir mato, jog eina žmonių būryje, ir visi neša skirtingus kryžius. Jis pasižiūrėjo, kad jo kryžius ilgas ir sunkus. Pagalvojo: kodėl man reikia nešti tokį kryžių? Mato, pakelėje pjūklas. Jis paėmė pjūklą ir nupjovė kryžiaus gabalą. Gerokai palengvėjo, nuotaika pagerėjo. Tačiau netrukus priėjo tarpeklį. Mato, jog kiti žmonės padeda kryžių per tarpeklį, pereina per jį ir toliau keliauja į dangų. Pabandė taip padaryti, tačiau pasirodė, kad jo kryžius per trumpas. Taip ir liko šis žmogus šiapus tarpeklio..

Padėti kitam labai svarbu – tai sustiprina ne tik tą, kuriam padedama, bet ir tą, kuris padeda. Beje, prisiminkime, kad ir Kristui kelyje į Golgotą kryžius buvo per sunkus. Jis kelis kartus po juo nupuolė ir gerai, jog atsirado žmonių, kurie jam padėjo. Jei šiame etape man mano kryžius yra lengvesnis, aš galiu padėti kitam, kuris sunkesnį kryžių neša. Tačiau šioje situacijoje svarbu, kad tai būtų tikra pagalba, kad nebūtų taip, jog kitas žmogus ir savo kryžių man ant pečių uždeda ir dar pats užlipa. Taip elgtis nori daugelis. Per savo, kaip psichoterapeuto, praktiką ne kartą mačiau žmonių, kurie nori ne sustiprėti, kad galėtų savo kryžių nešti, bet veikiau nori gydytojui visas savo naštas perduoti. Kai nepriimi ir sakai, jog pats turi mokytis savo kryžių nešti, pyksta, tūžta… Tiesa, yra ir tokių pacientų, kurie tarsi ieško pagalbos, bet iš tiesų yra taip susigyvenę su savo problemomis, jog be jų negali gyventi. Jie paprastai labai mėgsta gydytis ir dar labiau mėgsta nurodinėti gydytojui, kaip jis turėtų juos gydyti, bet jei tik pabandai kurią nors problemą iš jų paimti, baisiausiai priešinasi ir pyksta.

Kalbant apie pagalbą ir pagalbininkus, galima pasitelkti gaisrininkų analogiją. Kurie gaisrininkai geresni – ar tie, kurie mėgsta gesinti gaisrą, ar tie, kurie moka gesinti gaisrą? Šiandien yra daug žmonių, kurie labai mėgsta skubėti į pagalbą. Jie kaip tie gaisrininkai, kurie entuziastingai skuba į gaisrą, skambindami visais varpais su labai reikšmingomis veido išraiškomis. Tačiau iš tokių pagalbininkų paprastai būna labai mažai naudos. Neretai žalos būna kur kas daugiau. Tikras gaisrininkas meldžiasi, kad per jo budėjimo laiką nereikėtų gesinti gaisro, nes jis žino, kaip tai sunku. Tikras pagalbininkas niekada galvotrūkčiais neskuba padėti, nes supranta, kokia tai didžiulė atsakomybė, kaip tai sudėtinga. Dar vienas svarbus dalykas – jei ieškote tikrų pagalbininkų, tai tikrai neieškokite tarp tų, kurie gausiai dalija patarimus ir elgesio receptus. Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Kalbino Andrius Navickas, 2009 metai

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-09-aleksandras-alekseicikas-tikra-meile-kantrybes-ir-isminties-reikalaujantis-kelias/3153

Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių · Uncategorized

Klausimai, kuriuos verta aptarti prieš santuoką

EGIDIJUS GUBINAS

2017 sausio 5 19:02
santuoka

Labai dažnai konsultacijų metu tenka girdėti apie santuokoje iškilusias problemas, todėl dalinuosi žiniomis, kurios gali padėti kuriant šeimą. Ankstesniuose straipsniuose esu minėję apie astrologinio poros suderinamumo svarbą, o šiame papasakosiu apie klausimus, kuriuo vertėtų aptarti dar iki santuokos.

santuoka1

Prieš kuriant šeimą labai svarbu išsiaiškinti su kuo mes ruošiamės ją kurti? Dėl ko mes norime kurti šeimą? Kaip ji egzistuos ir su kokiais išbandymais galime susidurti?

Santykių pradžioje ir vyras, ir moteris dažniausiai vaidina idealius partnerius, todėl gana sudėtinga suprasti, ko vėliau galime tikėtis. Tačiau jeigu kai kuriuos klausimus mes aptarsime iki santuokos, bus aiškiau, ko tikėtis ir lengviau galėsime rasti kompromisą.

Santuokoje mes mokomės dosnumo, meilės ir valomės nuo egoizmo. Santuokoje viskas turi būti aptariamaTai reiškia, kad mes tobulėjame kartu, kadangi pavieniui keistis yra sudėtinga, o artimieji yra geriausi mūsų gydytojai ir pagalbininkai, nes jie geriausiai žino, kur mums „skauda“.

Gyvenimo partnerį mums siunčia likimas, tokį, kokio esame užsitarnavę. Ir jeigu praeityje užsitarnavome medalį, tai būtinai jį gausime, bet jeigu prikrėtėme kvailysčių, tai šiuose santykiuose gali tekti dėti daugiau pastangų tam, kad taptume laimingais.

santuoka2

Išminčiai teigia, kad santykiai būtinai pereina tam tikras pakopas, todėl neverta stebėtis, kad kažkur bus lengviau, o kažkur galime užstrigti.

Įsimylėjimas – pirma santykių stadija. Ji dažniausiai pati maloniausia, nes tai pati pradžia.

Kitas etapas – vienas kito trūkumų matymas. Tai metas, kada tarsi nukrenta „teatro dekoracijos“ ir pasimato tikrovė, kurią irgi reikia pergyventi.

Konfliktai. Nėra namų be dūmų, todėl pykčiai, tai gyvas santykių procesas. Svarbiausia, šiame etape, kad vienas kito neskaudintumėte ir nežemintumėte.

Kantrybė. Jeigu mes ugdomės sąmoningumą ir mokomės santykių, atsiranda kantrybė. Tada mes galime pakęsti savo partnerio trūkumus suprasdami, kad idealių žmonių nebūna.

Pareigos. Tai viena iš svarbiausių sudėtinių santykių dalių. Jeigu mes atliekame savo pareigas nekreipdami dėmesio į išorinius pasikeitimus, pykčius ir savo ambicijas, tai lengviau išlaikysime pagarbą vienas kitam.

Pagarba ir nesavanaudiška meilė. Tai aukšta pakopa, kurioje mes atliekame pareigas ir nereikalaujame iš savo partnerio to paties. Tiesiog nesakome, kad „aš padariau tą ir aną dėl tavęs, o tu…?“

Taigi, kad praeitume šiuos etapus lengviau, mums būtina artimiau pažinti vienas kitą dar iki santuokos. Jeigu to nepadarysime iki santuokos, tai tapus vyru ir žmona gali tekti susidurti su problemomis, kurios pasireikš žymiai sudėtingiau.

Pasak išminčių, kas sukelia nedideles problemas ir nerimą iki vestuvių, po vestuvių gali virsti neįveikiamomis kliūtimis ir netgi tapti skyrybų priežastimi, ar net smurto priežastimi.

santuoka4

Vertėtų suprasti, kad sutuoktinis – tai ne paltas iš prekybos centro, kuris gali būti grąžinamas po 2 savaičių. Su juo teks nugyventi visą likusį savo gyvenimą, todėl santuoka neturėtų tapti kančia, ji turėtų būti problemų sprendimo kartu pavyzdys.

Konsultacijų metu dažnai išgirstu, kad vienas iš partnerių nori tobulėti, lankytis paskaitose, semtis išminties apie gyvenimą, o kitas tuo nesidomi. Todėl tam, kad geriau suprastume vienas kito lūkesčius ir norus, rekomenduoju aptarti šiuos klausimus.

Pirmas klausimas, kurį vertėtų aptarti, yra savęs tobulinimas arba savirealizacija.

Koks apskritai yra abiejų partnerių požiūris į tai. Iš pradžių tai nieko nejaudina, tačiau palaipsniui gali tapti problema. Santykių pradžioje viskas būna įdomu, bet kai prasideda problemos, prasideda tikrieji išbandymai. Vertėtų išsiaiškinti, kiek giliai kiekvienas nori eiti dvasiniu keliu, pažinti save ir taip toliau. Ar sutampa abiejų požiūriai. Reikėtų išsiaiškinti visus su dvasingumu susijusius klausimus. Jei vienas nuo kito slėps dvasinį progresą, tai sukels įvairias problemas. Vienas gali meluoti, kad ir jam tai yra įdomu, bet vėliau jis temps savo partnerį žemyn.

Idealu, kai poroje abiejų požiūriai yra panašūs arba partnerį tenkina kito partnerio padėtis. Jei dvasiniai tikslai sutampa, tai šeima tampa dvasinga. Neturėtų būti iliuzijos, kad partneris pasikeis savaime, jei tik gyvens su jumis, kur kas praktiškiau tokius klausimus aptarti iki santuokos.

santuoka5

Antras klausimas, kurį vertėtų aptarti  iki  santuokos, susiję su paskaitų, saviugdos ar dvasinių centrų lankymu.

Labai svarbu nuspręsti, kiek laiko tam skirsite, kaip dažnai planuojate tai daryti, kad vėliau nebūtų vienas kito tempimo arba stabdymo. To reikia tam, kad būtų abipusis susitarimas, be prievartos. Mes turime stengtis, jog santuokoje būtume laimingi, todėl dėl visko turėtų būti abipusis susitarimas.

Trečias klausimas – vaikai.

Jeigu pradžioje šia tema nėra daug kalbama, tai po to šis klausimas gali tapti konfliktų priežastis. Vertėtų išsiaiškinti ar abu norite vaikų, kadangi būna atvejų, kai vienas nori, o kitam – nebūtina. Reikia apie tai pasikalbėti ir aiškiai suvokti kiekvieno požiūrį į tai. Vieni kuria santuoką tik dėl vaikų ir jiems be galo baisi frazė – „vaikai gali palaukti“. Kai kurie partnerio nenorą turėti vaikų arba turėti tik atitinkamą jų kiekį gali pateikti kaip skyrybų priežastį. Taigi, skirtingas požiūris į vaikus gali tapti skyrybų priežastis, todėl aptarti šį klausimą dar iki santuokos yra būtina.

santuoka6

Ketvirtas klausimas, kurį vertėtų aptarti – kaip mokysime savo vaikus?

Koks bus santykis su mūsų giminėmis ir kiek jie galės kištis į auklėjimo procesą. Apie tai verta pasikalbėti, nes čia dažnai konfliktines situacijas gali sukelti tėvų, senelių ir močiučių nuomonė. Geriausias požiūris į išsilavinimą, kad pačiam reikia nuolat mokytis. Išminčiai sako, kad išsilavinęs vaikas gimsta pas tuos, kurie patys nuolat siekia išminties.

 Penktas klausimas: koks mūsų požiūris į darbą?

Kas ir kiek šeimoje dirbs, kokios pajamos mus tenkins ir iš kur jas gausime. Nuolatinis pinigų nepriteklius gali šeimoje sukelti nerimą. Skirtingiems žmonėms reikia skirtingo pajamų kiekio, kad jie jaustųsi ramūs. Neretai vienam šeimos nariui tenka atiduoti visas jėgas, kad kitas jaustųsi saugus, todėl šį klausimą reikia aptarti iki smulkmenų, nes tai viena pačių konfliktiškiausių situacijų. Tas, kuris uždirba daugiau, neturi nuolat apie tai priminti tam, kuris uždirba mažiau. Jeigu šį klausimą aptarsime dar iki santuokos, mums vėliau nereikės spėlioti, ką šiuo klausimu mano sutuoktinis.

santuoka9

Šeštas klausimas, kurį vertėtų aptarti iki santuokos, susijęs su laiko planavimu.

Labai svarbu  aptarti kaip mes poilsiausime, kur eisme kartu, o kur atskirai, kaip leisime vakarus. Kiek laiko leisime namuose ir kiek ne namuose. Laisvalaikio klausimas turėtų būti aiškus ir abiems suprantamas. Viena iš skyrybų priežasčių, tai dažnas nesutarimas dėl laisvalaikio leidimo. Standartiniai nusiskundimai: „jo niekada nėra namuose“, „aš jo beveik nematau“ arba atvirkščiai – „jis visada sėdi namuose“, „iš namų jo neišginsi…“

Suprantama, kad kiekvienam kartais reikia kažkiek laiko pabūti vienam su savimi. Tai normali sąmonės būsena ir ją reikia gerbti. Jeigu žmogus turi tokį poreikį ir jį patenkinęs bus žymiai geresnis ir ramesnis, leiskime jam tai padaryti.

Septintas klausimas – bendravimas su aplinkiniais.

Su kuo ir kaip dažnai mes norime bendrauti už šeimos ribų? Koks kieno santykis su draugais ir ką jiems tai reiškia? Kiek laiko skirsime draugams? Daugumai namai – tai poilsio ir ramybės vieta, todėl reikia gerai suprasti vienas kito nuotaiką, prieš pasikviečiant į namus svečius.

Aštuntas, gana svarbus klausimas, tai – giminės.

Vertėtų susipažinti su abiejų giminėmis, kadangi teks bendrauti ne tik su partneriu, bet ir su jo šeima.  Kaip artimai mes ruošiamės bendrauti su savo būsimais giminaičiais ir kiek mes jiems leisime kištis į mūsų šeimos santykius. Kiek dažnai su jais susitiksime. Skirtingose šeimose – skirtingos tradicijos. Vienose šeimose priimta visas šventes švęsti kartu, kiti susitinka ypač retai ir nesikiša vieni į kitų santykius. Visa tai reikia aptarti prieš kuriant santuoką, nes santuoka kuriama ne tik su partneriu, bet ir su jo giminėmis, ir artimaisiais.

santuoka10

Devintas – lūkesčių klausimas.

Ko mes tikimės vienas iš kito ateityje? Ko mes tikimės iš bendro gyvenimo kartu? Jei šie lūkesčiai nebus patenkinami, tai palaipsniui gali pradėti augti įtampos jausmas ir net apgaulė. Lūkesčius pravartu išsiaiškinti, kadangi susikurti idealai gali pradėti mus kankinti ir graužti iš vidaus („aš noriu didelio namo, o jam pakanka ir buto“ ir panašiai). Neretai santuoka yra kuriama ne su realiu partneriu, o su viltimi tolesnei jo raidai, koks jis „taps“ ateityje. Tai labai pavojingas santykių kūrimo būdas. Geriau kurti šeimą su žmogumi, kuris dabar stovi prieš jus. Tai yra kur kas perspektyvesnis ir patikimesnis būdas, nei gyventi ateitimi.

Dešimtas klausimas susijęs su intymiais santykiais.

Tai vienas iš svarbiausių klausimų, todėl nereikėtų vengti jo aptarti iki santuokos. Įprastai vyrai turi kur kas didesnį poreikį šiam reikalui, nei moterys, todėl, jeigu vyras nesupranta moters prigimties, jis gali ir nesuprasti „kodėl ji nenori?“. Tai labai dažnas abipusis nesusipratimas ir skyrybų priežastis, todėl tikrai verta pasikalbėti apie šiuos poreikius.

Išminčiai teigia jog tam, kad santykiuose būtų harmonija, vyrai turėtų ugdytis tokias savybes:

  1. Dosnumas. Vyrui vertėtų žinoti, kad moterims visko reikia daugiau nei vyrams. Jeigu vyras skaičiuoja viską po lygiai – tai jau skūpumas.
  2. Išmintis. Vyrui svarbu turėti norą semtis išminties. Jeigu vyras bus išmintingas, tai jam mažiau trukdys jo jausmai ir jis galės suvaldyti moters emocijas. Tokį vyrą moteris visada gerbs.
  3. Ryžtas. Vyro jėga ne raumenyse, o ištikimybėje savo šeimai ir tikslui. Išminčiai teigia, kad stiprus vyras tas, kuris neturi žalingų įpročių ir svetimų moterų. Stiprus intelektas ir išmintis padeda vyrui atsikratyti žalingų įpročių ir kontroliuoti savo norus.

Jeigu vyras mokės nuraminti savo moterį, tuomet ji su juo jausis saugi. Vyrui santykiuose labai svarbu jaustis reikalingu. Jeigu vyras sieks išminties, tai moteris dažnai kreipsis į vyrą patarimo ir taip bus patenkintas jo noras būti jai svarbiu.

santuoka11

Žinokite, kad kai galvojate apie tą žmogų, su kuriuo ketinate tuoktis, ir jūsų viduje yra ramu, nekyla jokių abejonių dėl jūsų pasirinkimo – tai vienas iš ženklų, kad sutikote savo žmogų.

Linkiu kuo geriausios kloties!

Egidijus Gubinas

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš puslapio Gubinas.lt

http://balarama.lt/klausimai-kuriuos-verta-aptarti-pries-santuoka/

Charakterio lavinimas · Uncategorized

4 susitarimai su savimi, vedantys į džiaugsmą pagal senovės Toltekus

Nors toltekų išminčiai, dar kitaip vadinami mokytojais, gyduoliais, šamanais, savęs nepriskiria jokiai konkrečiai religijai ar dvasiniam keliui, tačiau Don Miguel Ruiz savo knygoje „Keturios toltekų išmintys“ sako, kad toltekų žinios kyla iš visa apjungiančios vienos dieviškosios tiesos.

Toltekai gerbia visus tikėjimus, dvasinius mokytojus ir vedlius, mokančius ir mokiusius šioje Žemėje, o savo žinias labiau laiko gyvenimo būdu ar keliu, vedančiu mus džiaugsmo ir meilės link.

Keturi autoriaus išskirti susitarimai yra tokie universalūs, kad juos taikyti gali įvairių tikėjimų žmonės. Šie susitarimai neturėtų prieštarauti jokiai religijai ar dvasiniam keliui, nes moko amžinų principų: meilės, gėrio, atjautos, supratingumo, sugebėjimo nesmerkti kitų. Štai keturi principai, kuriuos taikydami gyvenime pamažu į jį, įsileisime džiaugsmą.

1. Stebėk savo žodžius

 

Kiekvienas ištartas žodis yra tarsi magija, kuri gali būti baltoji arba juodoji. Su žodžiu galima kitą pakylėti gyvenimui, tačiau su žodžiu galima ir prakeikti. Kaip mes naudojamės žodžių magija – priklauso tik nuo mūsų pačių. Dažniausiai žmonės vartoja žodžius išreikšti savo vidiniams nuodams – išsakyti pyktį, kritiką, pavydą, neapykantą, nepasitenkinimą savimi ir kitais. Tačiau, anot autoriaus, žodžius reikia vartoti tik taip, kad jie aplink mus kurtų gėrį ir meilę.

Žodžiai nuo pat vaikystės mus formuoja ir įdiegia tam tikrus įsitikinimus. Jei vaikui mama ar mokytoja vaikystėje vis kartoja, kad jis nėra pakankamai gabus ar sportiškas užsiimti tam tikra veikla, vaiko pasąmonėje tai gali užsifiksuoti ir išugdyti kompleksą ar nepilnavertiškumo jausmą.

 

„Stebėk savo žodžius“ – tai pirmasis susitarimas su pačiu savimi. Jis yra pats svarbiausias. Vien pradėję stebėti savo kalbą galime transformuoti gyvenimą į džiaugsmingesnę pusę. Kodėl žodis? Todėl, kad jis turi neįprastą galią. Žodžiais mes išreiškiame save, jais įkvepiame, žodžiais galime sužlugdyti, nuliūdinti ir nuteisti kitą.

 

Naudokime savo kalbos dovaną taip, kad pasaulyje skleistume gėrį, meilę ir taiką. Kaip senovės išminčiai sakydavo – jei neturi pasakyti nieko gero ir gražaus, verčiau patylėti.

 

2. Nieko nepriimk asmeniškai

 

Antrasis susitarimas su savimi skelbia: kad ir kas vyktų mūsų gyvenime, anot autoriaus, nieko neturėtume priimti asmeniškai. Viskas, ką kiti žmonės sako, daro, jaučia ar pan., yra dėl jų pačių, tai kyla iš jų, ne iš mūsų. Kai kažkas mus kritikuoja, apkalba ar šmeižia, tai neturėtų mūsų skaudinti. Priimdami viską asmeniškai mes tik „maitiname“ savo ego, nes norime, kad viskas suktųsi aplink mus, mus ir dar kartą mus. Tačiau reikia suvokti, kad viskas, ką sako kitas, kyla iš jo gyvenimo supratimo, kaip sako Don Miguel, iš jo sapno.

 

Kol žmonės nėra sudarę šio susitarimo su savimi, jie kenčia. Juos nuolat skaudina ir liūdina kitų žmonių žodžiai ir veiksmai. Priėmę šį susitarimą, pasak knygos autoriaus, mes išsilaisviname nuo kančios, mes pradedame priimti kitus tokius, kokie jie yra: su jų įsitikinimais ir gyvenimo būdu. Mes prisiimame atsakomybę tik už save ir savo elgesį. Su šiuo, antruoju, susitarimu mes tarsi įgyjame imunitetą nuo juodosios magijos: piktų žodžių, apkalbų ir pavydo. Mūsų tai asmeniškai nebeliečia, nes suprantame, kad viskas, kas negatyvu ir kyla iš kitų žmonių, yra tik jų pačių, o ne mūsų reikalas. Kaip yra sakoma apie mus kartais užgriūvančias problemas: svarbu ne kokio dydžio problema, bet kokia mūsų reakcija į tą problemą.

 

3. Neturėk išankstinių nuostatų

 

Mes turime įprotį kurti išankstines nuostatas beveik apie viską ir visus. Dažnai esame įsitikinę, kad mes – absoliučiai teisūs. Kai kažkas vyksta ne pagal mūsų įsivaizduojamą ir norimą scenarijų, į gyvenimus įsileidžiame liūdesį, nerimą, o kartais net ir pyktį.

 

Dažnai galvojame, kad kiti žmonės mato gyvenimą visiškai taip pat, kaip ir mes. Galvojame, kad mūsų partneris ir artimieji supranta mus be žodžių, o kai tai nepasiteisina, pykstame ir kaltiname kitą, tik ne patį save. Anot autoriaus, visada turėtume nebijoti klausti, kalbėti, būti atviri prieš kažką sakydami, spręsdami ar nurodydami. Tik taip išvengsime nesusipratimų ir nepateisintų lūkesčių.

 

Tik įsivaizduokime, kad savo gyvenime mes nustojame kurti išankstines nuostatas, lūkesčius, nieko nesitikime iš kitų žmonių. Tuomet mūsų gyvenimas iš tiesų pradeda keistis – mes išvengiame ginčų, konfliktų, įsiskaudinimų, kylančių iš nesupratimo. Tik nustoję turėti išankstinę nuomonę mes pradėsime su žmonėmis bendrauti aiškiai ir atvirai, be, kaip autorius sako, emocinių nuodų. Mes nebebijosime klausti, prašyti, o kartais ir pasakyti „ne“.

 

4. Elkis geriausiai, kaip gali

 

Paskutinis susitarimas su savimi – „elkis geriausiai, kaip gali“, pasak Don Miguel, padės vykdyti tris ankstesnius susitarimus ir juos tvirtai integruos į mūsų gyvenimą. Autorius sako, kad bet kokiomis aplinkybėmis turėtume elgtis geriausiai, kaip galime, tačiau labai svarbu suprasti, kad „geriausiai“ kiekvieną dieną skirsis. Gyvenimas (ir mes patys) nėra pastovus, viskas nuolat kinta, todėl kas dieną turėtume elgtis geriausiai pagal tos dienos aplinkybes ir savo galimybes.

 

Elgdamiesi geriausiai, kaip galime tą akimirką, nustosime teisti save, nejausime kaltės jausmo, savigraužos, kuri veda mus niekur kitur, tik į savęs sunaikinimą. Nuoširdžiai stengdamiesi elgtis geriausiai, būsime aktyvūs ir pozityvūs, kiekvienas veiksmas neš džiaugsmą, net jei ir nebūsime prisirišę prie rezultatų. Pirmieji trys susitarimai veiks tik tuomet, jei visuomet stengsimės elgtis geriausiai pagal tos dienos aplinkybes. Negalvokime, kad visada išeis nepriimti visko asmeniškai ar kalboje naudoti tik baltąją magiją, bet visada galime stengtis būti geriausia savęs versija.

 

Pasak autoriaus, mes visi gimėme su teise į džiaugsmą ir meilę. Mes patys esame džiaugsmas ir meilė. Mes nieko neturime įrodyti kitiems, tik laikydamiesi trijų principų elgtis geriausiai, kaip galime. Pasak autoriaus, jei norime Dievui parodyti savo meilę, turime išmokti paleisti praeitį, nesijaudinti dėl ateities ir tiesiog būti „čia ir dabar“, veikti, mylėti ir dalintis džiaugsmu šią akimirką.

 

Anot toltekų išminties, net jei mes visi realybę suvokiame pagal savo supratimo lygį, tikėjimą ir savo patirtis, turime didelę galią savo ir kitų gyvenimą paversti rojumi arba pragaru. Tai mūsų pasirinkimas, kurį turime priimti jau šią akimirką. Aš renkuosi rojų, o ką renkatės jūs?

 

Pagal: Don Miguel Ruiz „Keturios toltekų išmintys“, parengė: Eglė Terekaitė

http://anomalija.lt/2016/01/4-susitarimai-su-savimi-vedantys-i-dziaugsma-pagal-senoves-toltekus/

Moteris · Uncategorized

Moterys. Anantara das

Anantara das – visoje Lietuvoje gerai žinomas Vedų filosofijos mokytojas, ajurvedos gydytojas, psichologas ir teisininkas. Jis konsultuoja daugybę žmonių dvasinės praktikos, šeimos, psichologiniais, sveikatos ir kitais klausimais. Dauguma jų pripažįsta, kad tai – asmenybė, keičianti kitų gyvenimus. Savo išmintimi Anantara dalijasi ir puslapyje Anantara.lt.

Vrindavanas, Indija

Lapkričio 5 diena

Sveiki, mielieji. Galvojau, ką šiandien parašyti ir apie ką papasakoti, ir nusprendžiau paliesti moterų temą.

Kodėl moterų?

Todėl, kad joms sunkiausia šiame materialiame pasaulyje.

Realybėje moterys pirmiausiai turėtų būti ginamos, tačiau šiame Kali amžiuje jos puolamos pirmos.

Žmonija nebesupranta, kad be pagarbos moterims, ji – mūsų civilizacija, pasmerkta. O nesupranta dėl dabartinės epochos, kuri be gailesčio naikina etines, moralines ir dvasines tiesas.

Kodėl šią temą paliečiau?

Kadangi kasdien gaunu dešimtis klausimų iš moterų, kasdien į konsultacijas ateina praktiškai tik moterys, paskaitose matau beveik tik moteris ir kadangi visi aplinkui dabar kalba apie moterų problemas.

Moteris, kaip teigiama Vedose, turi būti ginama nuo pat gimimo. Pradžioje ją turi ginti tėvas.

Žodis „ginti“ nėra tokia siaura sąvoką ir tiesiogiai šio žodžio prasmės nereikia suprasti.

Ginti savo dukrą, tai reiškia apsaugoti jos nekaltybę iki tol, kol ji ištekės už vyro. Nuo dukros švarumo vėliau priklausys, kokie palikuonys bus toje giminėje.

Tėvas turėtų surasti savo dukrai ir vyrą. Ne šiaip vyrą, bet tikrą vyrą. Tikras vyras – tai toks, kuris visa gyvenimą saugos žmonos psichinį ir grubų kūną.

Šiais laikais mes patys susirandame antras puses ir paskui visa gyvenimą nerandame sau ramios vietos, kur galėtume pasislėpti nuo tos antros pusės.

Tėvas, iš savo gyvenimiškos patirties, pamatęs su kuo susitikinėja dukra, gali pajausti ar tai tas žmogus (vyras), kuris visa gyvenimą globos mylimą dukrą.

Tačiau, kadangi jau mūsų pačių seneliai ir tėvai savo gyvenime buvo nelabai laimingi, tai galimybė mums būti laimingiems su antrosiomis pusėmis yra labai minimali. Mūsų tėvai paprastai nėra išsiugdę tokių savybių ir apskritai nenutuokia, kaip reikia ištekinti dukras.

Taigi, pirmas moters saugos laukas turėtų būti tėvo globa. Kol kas šiais laikais tai lieka tik teorija. Indijoje ir kitose rytų šalyse šis kultūros aspektas dar veikia. Nors ir čia jau vyksta pokyčiai, vedantys į degradaciją.

Antras moters saugos laukas turėtų būti vyras.

Ne bet koks vyras, o vyras, kuris veda moterį. Tačiau, kadangi moterys ir vyrai vieni kitus renkasi vedini jausmų, tai dažniausiai tas pasirinkimas neišlaiko net kelių metų laiko išbandymų.

Ką reiškia vyrui ginti moterį?

Vyrui ginti moterį reiškia pasirūpinti, kad jai kasdien būtų ramu dėl praeities, dabarties ir ateities.

Dabartiniai vyrai dažniausiai patys neramūs, patys neranda savęs, jie nežino, kuo užsiimti gyvenime ir, savaime suprantama, tos ramybės negali perduoti ir savo žmonoms.

Dar daugiau. Šiandieniniai vyrai nuo savo žmonų „nuneria devynis kailius“. Yra tokia patarlė.

Ką reiškia „nuneria devynis kailius“?

Nebrangina ir nesidžiaugia savo žmonomis. Jas tiesiog išnaudoja nuo ryto iki ryto.

Kaip išnaudoja?

Moterys (žmonos) turi atsikelti ryte, pažadinti vaikus, paruošti pusryčius, sutvarkyti namus, nuvežti vaikus į lopšelius, darželius ir dar visą dieną dirbti kažkur darbe. Dirbti kažkur darbe – reiškia nekurti laimės namuose, šeimoje.

Paskui moteris turi grįžti namo, pripirkti maisto produktų, pasiimti vaikus iš darželio, mokyklos ir gaminti vakarienę, padėti vaikams ruošti pamokas, skalbti, valyti namus, vėliau visus sumigdyti ir galiausiai dar vėlai vakare arba naktį seksualiai patenkinti savo vyrą.

Mes, dabartiniame savo gyvenime, prie to pripratome ir tai jau atrodo normalu, nors tai absoliučiai nėra normalu. Kokios tokį gyvenimą gyvenančios moters veide kasdien šviečia šypsena?

Atsakymas: jokios, nes tokį gyvenimą gyvendamas žmogus tikrai negali būti laimingas. Taip gyvendamas žmogus bėga kaip šuo nuo vieno kaulo prie kito.

Taip gyvenančios moterys praranda visą patrauklumą, vidinę ramybę ir galiausiai kaip atlyginimo už visą tai susilaukia ligų.

Mūsų visuomenė veikiama masinės informacijos priemonių, įvairiausių nemokšų sociologų, psichologų, „mokytojų“ nuvedė šiandienines moteris į aklavietę. Toje aklavietėje visi tiesiog skęsta nuo problemų gausybės, tačiau oficialiai niekas teisingų sprendimų nepasiūlo. Visi pasiūlymai nesiekia fundamentalių sielos ir žmogaus egzistencijos klausimų. Visi pasiūlymai grįsti laikinais sprendimais.

Kai moterys yra taip apkrautos, jos atsiduria lyg pagautas žvėris narve. Jų dienos krūvis tampa nebepakeliama našta ir jos nebežino net nuo ko pradėti tvarkytis savo gyvenimą.

Šiandieninės moterys vis dažniau atsisako šeimos ir vaikų, nes jaučia, kad šeimos srityje jos nieko nežino, nemoka ir kad ten jos tikrai pražus.

Šiuolaikinės moterys renkasi karjerą, keliones, pramogas, įvairius savęs realizacijos kelius, tačiau tai vis tiek nepadaro jų laimingų.

Ko nemoka šiandieninės moterys:

  1. Melstis (medituoti).
  2. Gaminti valgyti.
  3. Valgyti maistą.
  4. Serviruoti stalą.
  5. Teisingai prie stalo susodinti šeimos narius, kiekvienam parenkant tinkamą vietą.
  6. Priimti svečius.
  7. Dovanoti dovanas.
  8. Parinkti baldus.
  9. Parinkti teisingas buto ar namo sienų spalvas.
  10. Pirkti visko tiek, kiek reikia.
  11. Kiekvienam daiktui rasti jo vietą.
  12. Sutvarkyti namus.
  13. Skaičiuoti pinigus.
  14. Prižiūrėti savo plaukus.
  15. Prižiūrėti savo veidą.
  16. Prižiūrėti savo kūną.
  17. Nuraminti savo protą.
  18. Teisingai rengtis.
  19. Dažytis.
  20. Maudytis.
  21. Susilaukti sveikų ir šventų vaikų.
  22. Auklėti vaikus.
  23. Bendrauti su savo vyru.
  24. Bendrauti su svetimais vyrais.

Galima šį sąrašą tęsti iki begalybės, nes tai liečia visas gyvenimo sritis. Analogiškai galima būtų rašyti apie tai, ko nemoka vyrai. Būtų viskas tas pats.

Tas nežinojimas ir nemokšiškumas moterims atneša tik nerimą, baimę ir kančias.

Kokios dar problemos slegia moteris ir kaip joms padėti, aš pratęsiu kitą kartą.

O šiandien noriu pasakyti, kad aš jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys/

II dalis

Vrindavanas, Indija

Lapkričio 6 diena

Sveiki mielieji, šiandien noriu pratęsti temą apie dabartinį nepavydėtiną moterų gyvenimą. Supraskite mane teisingai, aš nenoriu kritikuoti moterų, tačiau noriu joms padėti bent šiais straipsniais.

Praeitame laiške išvardinau keliolika punktų, kuriuose aprašiau, ko nemoka šiuolaikinės moterys. Faktas, kad įsigalint technologinei visuomenei situacija tik prastės. Kodėl?

Kadangi ten, kur prisiliečia žmogaus ranka, persismelkia ir žmogiška energija. O žmogiška energija – tai sielos, turinčios aukščiausią gyvybės formą, energija.

Žmonijos degradacija vyksta tūkstančius metų.

Dabar ir vyrai, ir moterys yra praradę asketiškumą, švarumą, gailestingumą ir teisingumą. Šie mano keturi išvardinti punktai sudaro religijos pamatą. Tai ne tos religijos, kurias dabar mes matome ir kurių jau nebesuprantame, ir nelaikome kažkuo mums naudingu.

Tai tos religijos, kuri buvo neatsiejama žmonijos egzistencijos dalis pagrindas. Iš kurios išplaukdavo visa žmogaus kasdienybė.

Dabar tai galima tik perskaityti šventraščiuose ir suvokti nuvykus į Vrindavaną.

Šiais laikais neliko ne tik religijos, neliko praktiškai ir tautos kultūros. Greitu laiku visas pasaulis „susimaišys bendrame katile“ ir tame „katile virs sriuba“, kurią jau dabar galima pavadinti – Chaoso vardu.

Šis degradacijos ciklas vyksta nenutrūkstamai nuo pat aukso amžiaus.

Problema tik ta, kad mes neatmename, kas buvo prieš milijonus metų, bet puikiai matome, kaip pakito pasaulis per dvidešimt metų.

Šiomis dienomis mes nebesugebame išlaikyti ir perduoti to, ką mokėjo mūsų močiutės ir mamos. Daugeliu atveju pakito ir pati aplinka, kurioje gyvename.

Moterims dabar nebereikia austi, siūti, ravėti daržų, melžti karvių ir tai labai pakeitė jų pačių ir visos visuomenės gyvenimą.

Technologijos taip įsiveržė į gyvenimą, kad lieka vis mažiau rankų darbo veiklos. O kai rankų darbo produkcijos gaminių lieka mažiau, mes palaipsniui prarandame individualumą. Mechaniniai daiktai užvertė visą mūsų buitį. Iš vienos pusės tai lyg ir patogu. Yra skalbimo mašinos, kurios išskalbia bet kokį drabužį ir ne tik, išdžiovina ir net išlygina, tačiau moteris praktiškai nebeprisiliečia prie vaiko ar vyro drabužių. Nebeišjaučia iš tų rūbų išeinančios energijos, nes ir tų drabužių kiekvieną iš mūsų dabar jau turim dešimtis.

Mūsų sąmonei net klaiku būtų dabar atsisakyti skalbimo mašinos.

Aplinkoje dabar tiek mašinų ir įrengimų, kad mes kitaip jau ir nemokėtume gyventi.

Ką daryti šioje situacijoje? Kaip šiuolaikinei moteriai tapti laiminga?

Pasinaudojus viskuo, ką turime ir kas mus supa, pradėti mokytis gyventi kitaip.

Mes nebegalime pakeisti savo močiučių, mamų ar tetų. Negalime pakeisti ir savo mokytojų, kurie mus auklėjo darželiuose, mokyklose, darbe.

Negalime pakeisti savo tėčių ir net savo vyrų. Pradžioje viską reikia tiesiog priimti.

Taip savo protui ir reikia įsakyti: „Aš viską priimu taip, kaip yra“.

Jeigu taip išmoktume priimti viską, kas mus supa, pasikeistų visas gyvenimas. Aišku, man lengva tai parašyti, tačiau dar reikia įgyvendinti. Kaip tai įgyvendinti?

Reikia pradėti nuo savo minčių, pereinat prie žodžių ir galiausiai prie fizinių darbų.

Pirmiausiai, reikia priimti savo, kaip moters, padėtį. Tiesiog sau taip ir pasakyti: „Aš šį gyvenimą esu moters kūne ir tai priimu“. Nes juk iš tikrųjų siela atsidūrė moters kūne tik dėl praėjusio gyvenimo veiklos, dėl atitinkamų norų. Kitą gyvenimą dabartinė moteris gali nebegauti moters kūno ir vėl viskas bus kitaip.

Priimti save moters kūne, tai reiškia nesigraužti iki pat mirties dėl savo kūno stambumo, smulkumo, didelio ūgio, mažo ūgio, didelės krūtinės, mažos krūtinės, storų kojų, plonų kojų, kreivų dantų, plaukų spalvos, didelės ar mažos nosies, lūpų, kurios protui atrodo irgi nenormalios. Reikia priimti savo prakaitą, savo strazdanas ir bet kokius fizinius matomus ar nematomus trūkumus.

Reikia priimti visas savo fizinio kūno ligas. Turime suvokti, tai serga tik kūnas, o ne „Aš“. Nereikia gyvenime kaltinti jokių daktarų ar vaistininkų. Nėra pasaulyje tokio gydytojo, kuris galėtų išgydyti visas ligas. Ir nėra tokio vaisto, kuris išgydytų nuo senatvės ir mirties. Ligos ateina, kaip mūsų gyvenimo mokytojai, mokydami mus džiaugtis šia diena ir nelaukti rytojaus.

Reikia priimti savo žinių lygį, savo nemokšiškumą ir nesikankinti dėl to, kad pasirinkta ne ta profesija arba dėl to, kad nebaigtas universitetas. Nėra Žemėje tokio universiteto, kuris mokytų moteris ar vyrus laimės ir meilės. Taigi, tuo atžvilgiu, kol kas beveik visi žmonės yra nemokšos.

Turime priimti savo skurdą. Iš tikrųjų skurdo vakarų pasaulyje praktiškai nėra. Skurdas egzistuoja tik mūsų prote ir mums, iliuzijos paveiktiems, atrodo, kad nėra pinigų, nėra baldų arba jie jau seni, nėra gražių drabužių, batų, gražaus automobilio, normalių indų. Todėl savo prote priimkime tai, ką turime. Per visą amžinybę dar nebuvo nei vieno žmogaus, kuris pasiimtų kokį nors daiktą į anapusinį pasaulį.

Kai mirštame pasiimame tik savo charakterio savybes. Ir tos charakterio savybės lemia, kokį gausime kūną kitą gyvenimą.

Šiais laikais kiekvienas žmogus turi daugybę nereikalingų daiktų ir tie daiktai tiesiog iš žmogaus atima psichinę energiją.

Apsidairę aplink save, pasižiūrėję į savo daiktus galime pasakyti: „Aš viską turiu ir aš esu laiminga“.

Taip pat reikia priimti savo darbą. Darbas, iš tiesų, irgi yra tik priemonė keisti savo charakterį ir mokytis visiems tarnauti. Šiais laikais mums atrodo, kad darbas – tai priemonė išreikšti save, gauti pinigų ir būti laiminga.

Pasaulyje didžioji dalis moterų yra visiškai nepatenkintos savo darbu, kurį jos atlieka ne namuose. Tai suprantama, nes moters prigimtyje, tai reiškia moters „konstrukcijoje“, joks darbas jai, kaip moteriai, nebuvo numatytas. Ir tik visuomenės primesti standartai išvarė moterį į darbą ir sukūrė stereotipą, kad darbe galima surasti laimę.

Iš dalies galima surasti, bet reikia turėti sielos realizaciją.

Tačiau, jeigu mokomės būti pozityvūs, tai reikia priimti ir darbą. Reikia sau sakyti: „Aš patenkinta savo darbu“.

Reikia priimti savo vyrą. Vyras, kaip jau sakiau, tai moters antras „saugumo žiedas“. Net, jeigu atrodo, kad tas tikras vyras niekam tikęs, vis tiek reikia sau pasakyti: „Aš priimu savo vyrą tokį, koks jis yra“. Reikia suvokti, kad daugelis moterų iš viso neturi vyro, kad ir kaip jos ten viduje jo betrokštų, jų gyvenime jo tiesiog nėra.

Priimti savo vyrą, tai reiškia, jog nuo šios akimirkos atleidžiu visas Jo „mano atžvilgiu“ padarytas klaidas. Atleidžiu – reiškia daugiau niekada nepriminsiu nieko, kas buvo negatyvaus praeityje. Tas negatyvas prote tiesiog turi ištirpti.

Dar reikia priimti savo padėtį, jeigu į gyvenimą neatėjo joks vyras arba jeigu ir buvo, bet paliko vienišą ar su vaikais. Reikia sau pasakyti: „Aš priimu šią situaciją, aš juk esu gyva ir sveika“. Turime suvokti, kad mes ateiname iš išeiname iš šio gyvenimo visada vieni.

Taip pat reikia priimti savo vaikus. Kokie jie bebūtų reikia sau pasakyti: „Aš priimu savo vaikus ar vaiką“. Vaikai mums nepriklauso, jie iš tiesų yra Dievo vaikai. Vaikai mūsų gyvenime – tai Dievo malonė, dėl kurios galime išmokti kažkuo rūpintis, kažkam duoti savo gailestį ir švelnumą.

Reikia priimti ir padėtį, kai negalime pastoti ir susilaukti vaikų. Tokių šeimų vis daugėja ir daugės. Jeigu į mūsų gyvenimą neateina vaikai, reikia pasakyti: „Aš priimu ir šią situaciją“. Iš tikrųjų mūsų vaiku gali būti kiekvienas vaikas ir kiekvienas gyvūnėlis. Nėra vaikų – reiškia kažkada jų nenorėjau arba jų neprižiūrėjau. Reiškia likimas duoda pamoką – išmokti branginti kiekvieną gyvą būtybę.

Štai kaip nesunku susigaudyti, kas vyksta aplink mus.

Dar reikia priimti tą aplinką, kurioje gyvename. Ne visi žmonės iš karto turi butą ar namą. Tam, kad turėtume kažkokią savo nuosavybę, kartais reikia, kad praeitų visi dvidešimt metų.

Todėl, jeigu neturime savo nuosavybės arba jeigu ir turime, reikia sau pasakyti: „Aš patenkintas ta vieta, kurioje gyvenu“. Iš tikrųjų mes gyvename net ne name, o savo prote. Taigi, pradžioje mes visi turime savo namus, tik nežinome, kad mūsų kūnas – jau savaime yra namas sielai. Iš tiesų mes visą gyvenimą vargstame dėl garažo. Garažas – tai šiam fiziniam kūnui skirtas namas arba butas.

Štai šios pagrindinės „gyvenimo gyvatės“, kurios neleidžia moterims būti laimingoms.

Kai mes su savimi taip pasikalbame ir tikrai apmąsčiusios pasakome, kad iš tiesų priimu gyvenimą tokį, koks jau dabar yra, galime pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Jeigu nepriimame gyvenimo, tai reiškia, kad kažkokios nuoskaudos ir mintys neleidžia mums kažko paleisti. Tada naujo, švaraus gyvenimo sukurti neišeis.

Pirma reikia priimti save esant tokią, kokia jau esu ir tik tada galima eiti toliau į naują gyvenimą.

Apie naują gyvenimą kitame laiške.

Aš jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-ii-dalis/

III dalis

Vrindavanas, Indija

Lapkričio 9 diena

Sveiki, mielieji. Šiuo metu, kai rašau šį dienoraštį, Indijoje jau 9 valanda ryto, o Lietuvoje šiuo metu kompiuterio laikrodis rodo 5.30. Čia jau patekėjo Saulė, kurios per rūką nesimatė porą dienų, o Lietuvoje, tikriausiai, jos iš viso nebus matyti. Toks mažas mūsų pasaulis, bet jame viskas taip skirtinga ir įdomu.

Šiandien noriu grįžti prie moterų temos.

Šią temą pradėjau nagrinėti dėl susiklosčiusių nepalankių moterų gyvenimo sąlygų. Šiuolaikinėms moterims sunku realizuoti save, joms sunku būti laimingomis. Nors visi gimstame būtent iš moterų, tačiau iki šiol mažai kas suvokia gimdytojos reikšmę kasdieniniame gyvenime.

Moteris savyje įkūnija viską, ką geriausio žmogus gauna iš gyvenimo. Bet pirmiausiai ji dovanoja kitam žmogui gyvybę. Be gyvybės nebūtų nei pačių moterų, nei vyrų.

Bhagavat-gitoje 10.34 išvardytos savybės, kurias iš prigimties gali turėti kiekviena moteris. Tos savybės tai:

1) šlovė,

2) sėkmė,

3) grakšti kalba,

4) atmintis,

5) nuovoka,

6) pastovumas,

7) kantrybė.

Tai labai gražios savybės. Jos yra dieviškos. Ir jeigu tik moteris jas savyje išsaugo, tai bus laiminga ji, jos vyras ir vaikai. Dar daugiau. Jeigu moteris puoselėja šias savybes, tai tos savybės atitenka ir jos vyrui, net jeigu jis jų ir neturėjo. Štai dėl ko moteris vadinama geriausia vyro antrąją puse. Viskas, ką gyvenime geriausio vyras pasiekia, sakoma, kad jis pasiekia žmonos dėka. Tai vyksta todėl, kad ji įkvepia ir užpildo vyrą, kaip benzinas užpildo automobilio degalų baką. Kol bake nėra degalų, mašina negali pavažiuoti nė vieno metro. Taip ir su vyru, jeigu jo gyvenime nėra mamos ar žmonos, jam sunkiai pavyks gyvenime kažką pasiekti. O jeigu ir pasieks, tai tas gyvenimas nebus visavertis.

Apžvelgti tas septynias dvasiškas savybes, kurios moterį daro šventa.

1) Šlovė. Moters šlovę sudaro du aspektai.

  1. a) Dvasinis.
  2. b) Materialus.

Šlovingiausia moteris yra tokia, kuri garbinama per amžius – tai Dievui atsidavusi moteris. Tokios moterys vadinamos: atsidavusiomis Dievui, Dievo tarnaitėmis, šventosiomis.

Ne mažiau šlovinga ir ta moteris, kuri yra ištikima savo vyrui. Ištikima savo vyrui reiškia, kad ji savo mintimis, kalba ir veiksmais niekada neišduoda savo vyro. Tokia moteris savyje sukaupia tiek energijos („šakti“), kad gali pasiekti ką tik nori.

2) Sėkmė. Sėkmė taip pat susideda iš dviejų aspektų:

  1. a) Dvasinio.
  2. b) Materialaus.

Dvasinis moters sėkmės aspektas pasireiškia tada, kai ji nuolat tarnauja Dievui ir jaučia, kad Dievas kasdien ją veda per gyvenimą.

Materialus sėkmės aspektas – tai sėkmės deivės Lakšmi realizacija kasdienybėje. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad jeigu moteris yra Dievo mylima, tai ji savimi įkūnija deivę Lakšmi. Tokiu atveju šeimoje viskas klestės ir vyras sėkmingai galės įgyvendinti savo svajones. Galbūt vyrui atrodys, kad jis savo darbu pastatė namą, sukūrė kompaniją, nupirko naują automobilį ir turi pinigų banke, bet tiksliausiai tai ir apibūdina sąvoka – „atrodys“. Iš tiesų sėkmę vyrui suteikė žmona, nes ji yra sėkmės energijos nešėja.

3) Grakšti kalba. Taip pat turi du aspektus.

Dvasinis aspektas pasireiškia, kai moteris nuolat šlovina Dievą ir didžiąją jos kalbos žodyno dalį sudaro žodžiai, šlovinantys Dievą.

Materialiame aspekte grakšti kalba pasireiškia dorybinga kalba. Tai reiškia, kad moters žodžiuose nėra jokios aistros. Savo ramia kalba ji nuramina vyrą, jį įkvėpia ir vyras tampa iškalbus, grakštus, kultūringas.

4) Atmintis.

Dvasinis aspektas –nuolat, kiekvieną akimirką atminti Dievą.

Materialus aspektas – tai visada prisiminti savo pareigas, kurias reikia atlikti.

5) Nuovoka.

Dvasinė nuovoka – tai supratimas, kad viskas, kas vyksta aplinkui – vyksta Dievo valia.

Materiali nuovoka – tai rasti išeitį bet kokioje situacijoje. Mokėti susitvarkyti buityje ir darbe. Atspėti vyro ir vaikų norus. Pajausti įvykius ir t. t.

6) Pastovumas.

Dvasinis pastovumas – tai kasdieninė sadana bhakti. Tai reiškia, jog reikia kasdien tarnauti Dievui.

Materialus pastovumas – kasdien atlikti pareigas šeimoje. Kasdieninis moters pareigų atlikimas šeimoje išugdo vyro savybę atlikti savo pareigas Dievui, visuomenei ir šeimai.

7) Kantrybė.

Dvasinė kantrybė – ištverti visus Viešpaties siunčiamus išbandymus ir džiaugtis, kad tie išbandymai ateina, suprantant, jog Viešpats atsimena „mane“.

Materiali kantrybė – priimti visus vyro trūkumus ir kasdien atlikti savo moters, žmonos, mamos pareigas.

Štai šios septynios savybės yra raktas į moters ir jos vyro laimingą gyvenimą.

Kaip ugdomos tos savybės aš parašysiu vėliau.

Pirmiausiai, kaip jau rašiau, mes visi turime išmokti priimti save ir savo aplinką, kokia ji bebūtų. Tai pirma sąlyga.

Laukite tęsinio.

Aš jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-iii-dalis/

IV dalis

Maskva, Rusija

Lapkričio 11 diena

Sveiki, mielieji, aš jau pakeliui į Lietuvą. Tik atskridę į Maskvą su Jay Shri sužinojome, kad atidėtas mūsų lėktuvo reisas ir dabar Maskvoje teks praleisti dar dvi valandas. Tačiau, kai daug skraidome, tie atidėjimai iš esmės nebeturi jokios reikšmės, nes mes visada turime ką veikti.

Aš dabar galiu ramiai parašyti dienoraštį.

Visą šią savaitę nagrinėjau moterų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Ir šiandien noriu vėl grįžti prie šios temos, nes ji aktuali kiekvienam žmogui, kadangi kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip bendrauja su moterimis.

Bendrauti bendraujame, tačiau mes visur tas moters eksploatuojame. Eksploatuojame taip, kad jos net to pačios nesupranta.

Jokiais kitais amžiais nebuvo tokio moterų išnaudojimo, koks yra dabar. Dabartinė visuomenė jau priprato prie tokio gyvenimo standarto ir net nesuvokia, kad gali būti kitaip.

Kuo pavojinga eksploatacija?

Ji pavojinga tuo, kad moterys praranda savo identifikaciją, statusą bei natūralią moters prigimtį.

Kur labiausiai moterys yra nuskriaustos ir praranda savo statusą bei prigimtį?

Atsakymas: darbe.

Ten, kur mes labiausiai veržiamės, kur šiais laikais praleidžiame daugiausiai savo gyvenimo laiko, tai mus ir sunaikina.

Šiuolaikinis darbas visiškai sunaikina moters prigimtį, sunaikina jos išorinį ir vidinį grožį, atima sveikatą ir nužudo šeimyninę laimę.

Šiuolaikinis darbas moteris panardina į gryną materialią veiklą ir neleidžia atsiskleisti dvasinei prigimčiai.

Aš suprantu, kad dabar, pasikeitus visuomenės mentalitetui, tai labai sunku priimti. Net gali atrodyti, kad tokios problemos nė neegzistuoja. Daugelis moterų man oponuotų, kad namuose jos pražūtų, neišgyventų, degraduotų, šeimai tai būtų finansiškai nepakeliama ir dar daugybė kitų argumentų.

Bet dabar iš pradžių.

Kokia moters tikroji prigimtis?

Pati svarbiausia, aišku, dvasinė. Apie kurią šiais laikais praktiškai visi nebeturime jokio supratimo. Moteriai, kaip ir vyrui, svarbiausia gyvenime iš naujo susipažinti su Dievu ir palaikyti su Juo kasdieninius santykius.

Tai turėtų būti svarbiausias moters gyvenimo uždavinys, nes gyvenimo pabaigoje visi kiti tikslai bus nebesvarbūs.

Ne mažiau svarbus yra ir materialus gyvenimo tikslas. Kur labiausiai galėtų atsiskleisti moters prigimtis, kur ji galėtų tiesiog žydėti? Tai – šeima.

Moters kūnas kaip tik taip ir sukurtas, kad savyje talpina viską, kas telpa sąvokoje „šeima“.

Moters fiziologinis kūnas sukurtas taip, kad ji savyje gali leisti atsirasti naujai gyvybei, paskui tą gyvybę išnešioti, vėliau fiziologiškai savyje gaminti pieną naujam žmogui. Tai tiesiog stebuklas, kurio joks vyras niekada negalės pakartoti.

Subtilus moters kūnas sukurtas taip, kad ji savyje nuo gimimo turi devynis kartus daugiau energijos, kuri skirta kaip tik šeimos poreikiams.

Subtili moters energija – tai užuojauta, šiluma, rūpestis, kantrybė, subtilumas, nuolankumas, tarnystė – visa tai turėtų padėti išlaikyti šeimos stabilumą ir meilę visą gyvenimą.

Ta subtili energiją duodama tik tam ir niekam kitam. Mes dėl nežinojimo, dėl dvasinio išsilavinimo trūkumo visiškai nesuvokiame, ką kiekvieną dieną turi veikti vyras, moteris ir vaikai.

Mes galvojame, kad svarbiausia yra nueiti į darbą ir ten užsidirbti pinigų, kurių pagalba, kai viską įsigysime, galėsime būti laimingi. Tačiau praeina visas žmogaus gyvenimas kol susitvarkome savo buitį, taip pro šalį praeina ir kažkur pasislepia mūsų laimė.

Kodėl moteriai lengviausia ir paprasčiausia atsiskleisti šeimoje?

Kadangi šeimoje ji jaučia, kad tai jos nuosavybė. Kiekvienam žmogui lengviau susitvarkyti su tuo, kas yra jo.

Taip yra darbų, kuriuose moterys irgi įsijaučia į vaidmenį ir pagalvoja, kad tai jos nuosavybė, tačiau realybėje taip nėra, todėl ten jos negali atsipalaiduoti.

Realiai darbe moterys praranda visą laimės energiją, kuri turėtų būti skirta šeimai, todėl vakare, po darbo, jos jau nebeturi ką duoti vaikams ir vyrui. Kartais nebeturi energijos net namų susitvarkymui. Iš tiesų, jeigu nesutvarkyti namai, reiškia, jog tuo metu yra labai neramus moters protas. Taip gaunasi užburtas ratas: dirbi darbe, tačiau prarandi laimę namuose.

Be to praktiškai visi šiuolaikiniai darbai yra vyriškos energijos prigimties. Visur reikia vadovauti, nuspręsti, kautis ir kažką pasiekti. Tai reiškia, kad darbų pobūdis surištas su aistra ir neišmanymu. Yra labai mažai darbų, kuriuose vyrautų tik dorybės energija.

Dirbdama darbą, kuris persmelktas aistros energija, moteris automatiškai tą aistros energiją parneša į šeimą. Nuraminti šeimos narius su aistros energija niekada nepavyks. Kažkas visada bus nuskriaustas. Galiausiai moteris pastebės, kad ji pavargsta ir kad neišeina suvaldyti šeimos narių arba gal ir išeina, tačiau tam reikia įdėti beprotiškai daug energijos ir galiausiai to džiaugsmo lieka visiškai mažai.

Kur išeitis?

Kažkurią dieną aš jau rašiau, kad norint būti laimingiems, pirmiausiai reikia priimti tai, ką mes jau turime. Tiesiog reikia priimti visą savo aplinką ir realybę tokią, kokia ji yra.

Antra, ką reikėtų išmokti daryti gyvenant šiandieninės baisios psichologinės būsenos visuomenėje – tai kasdien atstatyti savo psichinę galią, savo psichinę energiją.

Kasdien dėl nerimo darbe, lauke, namuose moterys praranda didžiulį kiekį savo psichinės energijos. Prarasdama psichinę energiją moteris galiausiai suserga ir fiziškai. Psichinės energijos trūkumo požymiai:

  1. irzlumas,
  2. pyktis,
  3. nerimas,
  4. baimė,
  5. silpnumas,
  6. bloga nuotaika,
  7. depresija,
  8. apatija,
  9. konfliktai,
  10. kaltinimai,
  11. kritika,
  12. nenoras gyventi.

Esant šiems požymiams moteris nebesijaučia laiminga ir palaipsniui psichinės problemos pagimdo fizines negalias – ligas.

Kokia išeitis?

Kasdien pasisemti psichinės energijos iš dvasinės energijos rezervuaro. Psichinė energija – tai ribota energija. Ji nepastovi. Bet koks didesnis stresas iš kiekvieno žmogaus atima didžiulį kiekį energijos, tai vyksta net fiziškai žmogui nieko nedarant. Tiesiog ta energija išeina kaip per pradurtą automobilio ratą išeina oras.

Tačiau yra neišsenkantis energijos rezervuaras, dėl kurio mes galime nuolat „užlopyti“ bet kokias savo psichinio kūno „skyles“ ir visada jaustis laimingi. Ta neišsenkanti energija – tai dvasinė energija. Jos kiekiai neriboti ir prieinami kiekvienam žmogui.

Tada, kai trūkstant dvasinės energijos, trūksta ir psichinės bei fizinės energijos.

Kaip prisijungti prie dvasinės energijos rezervuaro ir papildyti savo psichinę energiją?

Meldžiantis.

Jeigu kiekvienas žmogus kasdien bent pusvalandį nuoširdžiai pasimelstų, tai išnyktų praktiškai visos psichinės ligos. Tik pusvalandį. Tokio laiko kasdieninės maldos užtenka, kad moteris šeimoje pradėtų jaustis pakankamai atsipalaidavusi ir pradėtų ramiai miegoti.

Kodėl nepasinaudojus šiuo vaistu, kurio nereikia pirkti ir kuris nesukelia jokio šalutinio poveikio?

Ko tam reikia?

Kasdien ryte pasimelskite savo tikėjimo kalba Dievui ir pajausite, kaip dvasinė energija nuramina jūsų psichiką ir kaip širdyje pasidaro ramu ir gera. Palaipsniui suprasite, kad malda – tai maistas, nuo kurio priklauso gera nuotaika, sveikata ir visa jūsų laimė.

Pradžioje melskitės bent taip, kaip mokate, kaip tai suprantate. Palaipsniui jums atsivers tikroji maldos prasmė ir jūs pajausite, kad tai, ką turite, yra didžiuliai turtai ir kad tų turtų pakanka būti tikrai laimingoms.

Palaipsniui jūsų gyvenime pradės viskas keistis. Į jūsų gyvenimą ateis vien tik stebuklai. Viskam reikia laiko. Bet jie ateis, tikrai.

Tai antras dalykas, kurį turite priimti į savo gyvenimą, po to, kai priėmėte savo dabartinę padėtį.

Kitame laiške papasakosiu apie tolimesnį kelią į laimę.

O šiandien galiu pasakyti, kad jus visus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-iv-dalis/

V dalis

Dvaraka, Kaunas

Lapkričio 12 diena

Sveiki mielieji, aš jau namuose. Esu Dvarakos ašrame su visais man be galo brangiais žmonėmis.

Tik dar kartą pamatęs juos supratau, kiek kiekvienas iš jų man brangus. Visą mėnesį jų nemačiau ir todėl tikrai buvau visų labai pasiilgęs.

Vakarykštė kelionė, pasauliečių akimis, aišku, buvo sunki, tačiau kaip aš jau ir prieš tai rašiau, man tai įprastas gyvenimo ritmas. Ar vienas sunkumas, ar kitas, sunkumai vis tiek ateina pas visus žmones. Svarbiausia, kaip mes juos priimame. Sunkumai tai savotiškos askezės, kurios grūdina mūsų charakterius ir tai tik į naudą mums patiems.

Šiandien noriu pratęsti moterių temą.

Pačiame pirmame straipsnyje apie moteris aš sakiau, kad moteris visą gyvenimą turi ginti trys vyriškos asmenybės: tėvas, vyras ir sūnus.

Ginti – tai reiškia išklausyti visas moters garsiai ir tylomis išsakomas mintis.

Moterys kalba viduje ir tuo metu išorėje lyg ir jokio garso nesigirdi. Bet moterys kalba ir garsiai, tada į šį garsą sureaguoja mūsų klausa.

Tačiau, net jeigu moteris dėl vienų ar kitų priežasčių to ir neištaria balsu, tai nereiškia, kad jos viduje nevyksta dialogas su aplinka arba su pačia savimi.

Moterys visada su kažkuo kalbasi.

Todėl ir tėvas, ir vyras, ir sūnus turi išmokti girdėti ir tylinčią moterį. Tai, aišku, be galo sunku, kadangi dažniausiai vyrai nemoka susikalbėti su moterimi net tada, kai ji garsiai išreiškia savo norus. O ką jau kalbėti apie tai, kai moteris nutyla ir užsidaro savyje.

Kad suprastume, ką moteris savo viduje galvoja, apie ką ji svajoja, vyrui  reikia turėti ypatingų savybių.

Pirmoji savybė, kurią vyras turi turėti norėdamas suprasti, ko nori tylinti moteris ir ką ji savo viduje galvoja, yra besąlygiškos tarnystės nuotaika.

Ką tai reiškia?

Tylinčią moterį gali suprasti tik tas vyras, kuris nenori ja tenkintis, o nori padaryti viską, kad tai moteriai būtų gera.

Tokią moterį gali suprasti tik tas vyras, kuris nenori jos pakeisti, o priimą ją visą, su visais jos trūkumais.

Reikia suprasti, kad iš esmės nei vienas žmogus savo minčių nesulaiko, savo vidinio dialogo nesustabdo, tik iš šalies gali atrodyti, kad žmogus tyli. Iš tikrųjų iš žmogaus nuolatos sklinda garsas. Tik tas garsas pasireiškia visiškai kitomis vibracijomis.

Pagauti tokias vibracijas ir jas iššifruoti gali tik nesavanaudiškas žmogus.

Todėl, jeigu tėvas tikrai bus pasiruošęs paaukoti savo gyvenimą dukrai, tai jis supras net visus savo dukros judesius.

Jeigu vyras bus pasiruošęs paaukoti savo gyvenimą žmonai, tai jis net žiūrėdamas į miegančią savo žmoną žinos, ką ji sapnuoja.

Dar daugiau, jeigu vyras žiūrės į savo žmoną, kaip į tarnystės objektą, o ne į pasitenkinimo subjektą, tai vyras išmoks tarnauti ir Dievui.

Ir jeigu sūnus bus pasiruošęs paaukoti savo gyvenimą savo mamai, tai bus patenkinti visi pusdieviai ir pats Dievas.

Atrodo tereikia tiek nedaug padaryti savo mylimiausiems žmonėms – dukrai, žmonai, mamai, tačiau realybėje tai tampa beveik neįmanoma misija. Realybėje beveik visos moterys yra vienišos, nors turi tėčius, vyrus ir sūnus.

Kodėl?

Ogi todėl, kad jie savanaudžiai. Kiekvienas iš jų pirmiausiai galvoja apie save, nors dažnai deklaruoja vieną visų tariamą sakinį: „Aš tave myliu“.

Tačiau tas sakinys – tai tik skambi frazė, kuri yra be jokio turinio.  Tai kaip maišas, kuris neturi dugno. Jeigu maišas kiauras, tai ką į jį įdėsi, viskas iškris. Taip ir su žodžiais: „Aš tave myliu“. Už šio gražaus sakinio nėra jokių darbų.

Moterys turi tėčius, vyrus, sūnus, bet tie santykiai pagrįsti kūno koncepcija.

Ką daro šiuolaikiniai tėčiai?

Jie daro du veiksmus savo dukrų atžvilgiu, tačiau tai nėra jokia būsimos moters apsauga ir tai ateityje nesuteiks dukrai laimės.

1) Tėčiai žavisi savo dukrų kūno grožiu ir intelektu.

2) Tėčiai visiškai abejingi savo dukrų išvaizdai ir vidiniams gabumams.

Bet kuriuo atveju, sekdami šiais dviem poelgiais tėčiai nemato už savo dukros kūno esančios sielos. Abejais atvejais šiuolaikiniai tėčiai – savanaudžiai.

Vyro ištarti žodžiai: „Aš Tave myliu“, taip pat nieko verti, nes už jų nėra realizuoto turinio.

Koks turėtų būti turinys už šių žodžių?

Atsakymas:

  1. Materialus;
  2. psichinis;
  3. dvasinis.

Apie tai, ką vyras ir sūnus turi daryti moterų atžvilgiu, kad tikrai būtų įprasminti žodžiai: „Aš tave myliu“, aš papasakosiu kitą kartą.

Šiandien galiu tik pasakyti, aš Jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-v-dalis/

VI dalis

Vilnius

Lapkričio 13 diena

Sveiki, mielieji. Matydamas, kad jums patinka skaityti Vedų išmintį apie moteris, šiandien aš vėl pratęsiu šią temą.

Vyro realizacija moteriai pasakytose žodžiuose: „Aš tave myliu“, materialia prasme turi pasireikšti taip:

  1. Vyras turi nuolat galvoti, kaip išlaikyti šeimą finansine prasme, nesvarbu koks jis yra pagal prigimtį, darbininkas (Šudra), verslininkas (Vaišija), valdytojas (Kšatrija) ar mokytojas (Brahmanas).
  2. Vyras turi kasdien skaičiuoti šeimos pajamas ir išlaidas. Tuo tikslu vyras turi užsivesti šeimos buhalterijos sąsiuvinį arba susikurti kompiuteryje failą: „Šeimos buhalterija“.
  3. Kasdien reikia surinkti visų šeimos narių pirktų prekių kvitus ir užsirašyti buhalterijos sąsiuvinyje prie išlaidų visas sumas, išleistas per tą dieną. Jeigu šeima kasdien arba kas kelias dienas, arba kartą į mėnesį gauna kažkokias pajamas, jas reikia tai pat užsirašyti sąsiuvinyje. Kasdien žymėdamasis šeimos pinigų judėjimą vyras pradės suvokti ir kontroliuoti finansų srautus. Taip kasdien skaičiuojant pinigus vyras realiai pajaus, kiek šeimai reikia pinigų.
  4. Vyro pareiga duoti žmonai kažkokį kiekį pinigų jos smulkioms išlaidomas (higienos priemonėms, saldainiams, servetėlėms ir panašiai). Šios išlaidos neturi būti smulkiai nagrinėjamos ką ir kur pirko žmona. Tai jos intymios išlaidos ir toje srityje turi išlikti paslaptis. Moteriai reikia turėti laisvę nusipirkti kažką tokio, dėl ko ji neturėtų atsiskaityti ir pergyventi. Vyras neturi net klausti: „Ką tu perki už tuos pinigus?“. Pinigų, smulkioms moters išlaidoms, vyras turi išskirti kiekvieną mėnesį. Moteris tuos pinigus gali taupyti, gali dovanoti, gali išleisti ir tai yra tik jos asmeninis reikalas.
  5. Visus kitus pinigus vyras turi skaičiuoti ir planuoti kaip, kur ir kada išleis.
  6. Vyras turi sutarti su žmona už kokią sumą jis ir ji gali pirkti prekių nesitardami. Tą sumą reikia griežtai nusistatyti ir šio susitarimo abu privalo laikytis. Bet kokį daiktą, kurio suma viršija numatytą sumą, reikia pirkti tik abipusiu susitarimu.
  7. Vyras be žmonos pritarimo negali pirkti brangesnio daikto, negu buvo susitarta su žmona.
  8. Jeigu vyrui sunku atlikti finansų apskaitą, tai gali daryti žmona, tačiau tada visus pinigus vyras turi atiduoti žmonai.
  9. Žmona ir vyras visada turi žinoti savo šeimos mėnesines pajamas, išlaidas ir santaupas.
  10. Vyras ir žmona turi suderinti bendrą šeimos gyvenimo viziją.
  11. Vyro pareiga – patenkinti visus žmonos materialius poreikius.
  12. Vyras turi pasirūpinti šeimos gyvenamuoju plotu (butas, namas, nuoma).
  13. Moteris turi jausti ir matyti, kad vyras rūpinasi gyvenamuoju būstu.
  14. Vyras turi leisti žmonai susiplanuoti būsto interjerą (spalvos, baldai ir visa kita).
  15. Vyras, pagal žmonos pageidavimą, turi supirkti visus baldus.
  16. Vyras turi suprasti, kad namai – žmonos karalystė. Žmona turi jausti, kad ji yra namų šeimininkė.
  17. Vyras yra atsakingas už tai, kad šeimoje netrūktų maisto produktų.
  18. Jeigu žmona dirba darbe, kaip ir vyras, tai vyrui automatiškai priklauso pusė moters namų ruošos darbų.
  19. Jeigu vyras tikrai „myli“ savo žmoną, tai jis gali padaryti dar daugiau negu pusę namų ūkio darbų.
  20. Vyras turi išleisti į mokslus savo vaikus ir padėti jiems pradėti savarankišką gyvenimą.
  21. Visus fiziškai sunkius darbus namuose moteriai turi padėti atlikti vyras.
  22. Vyras turi saugoti savo žmonos fizinį kūną, nes tame kūne gyvena dvasinė esybė – siela.

Materiali moters globa – tai kai moteris savo namuose gali kurti, atsipalaiduoti, dainuoti, šypsotis, juokauti, kai ji tikrai sako, kad jai namuose labai gera.

Aš suprantu, kad tokios mano išdėstytos tezės apie materialias vyro pareigas gali šokiruoti daugelį vyrų ir net moterų, tačiau ką tada reiškia ta visų tariama frazė: „Aš tave myliu“?
Jeigu vyras sako tokius žodžius: „Aš tave myliu“, tačiau nedaro to, ką surašiau, tai tebus tik žodžiai, kurie neparemti jokiais įrodymais. Moteris giliai širdyje jaus, kad ji yra eksploatuojama. Ji jausis nelaiminga. Todėl, kai tariame žodžius: „Aš tave myliu“, reikia žinoti, kad kažką dar turime ir padaryti dėl to žmogaus, kuriam sakome tokius nepaprastus žodžius.

Tai viskas, kas liečia materialią žodžių: „Aš tave myliu“ prasmę.

Apie „Aš Tave myliu“ psichinį turinį jau greitai.

Aš Jus myliu.

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-vi-dalis/

Dvaraka, Kaunas

Lapkričio 15 diena

Sveiki mielieji, noriu pratęsti temą apie moteris. Praeitame laiške rašiau, kaip vyras gina moterį, tai yra savo žmoną, iš materialios pusės. Šiandien noriu paliesti subtilesnę moters gynybos pusę.

Panagrinėkime, kaip turėtų realizuotis vyro žmonai pasakyti žodžiai: „Aš tave myliu“, iš psichinės pozicijos.

Vyro ištarti žodžiai: „Aš tave myliu“ stipriai veikia moters psichiką. Pirmiausiai mes priimame tai, ką išgirstame savo ausimis. Garsas, pakliuvęs į ausį, pasiekia širdį, kur gyvename mes patys. Todėl ne šiaip sau dėl įvairiausių rūpesčių, jaudulio, įtampos, baimių mums pirmiausiai skauda širdį.

Širdis – tai vieta, kur gyvename mes. Tai reiškia, kad širdis – tai sielos buveinė, materialus kalėjimas, kamera, iš kurios mes negalime niekur išeiti.

Todėl, jeigu kyla kažkokia įtampa, mes savotiškai norime pabėgti iš to kūno, nes bijome neaiškių mūsų laukiančių pasekmių. Tačiau materialus kūnas, tai yra širdis, neleidžia mums iš jos išeiti.

Šitas materialus kūnas nėra mūsų draugas. Jis mums pagal savo prigimtį visiškai svetimas, tačiau mūsų karma – bausmė, mums neleidžia anksčiau laiko jo palikti.

Tačiau gyvendami šiame kūne, taip prie jo priprantame, kad mūsų kūnas ne tik tampa mūsų dalimi, mes patys pasidarome kūnais.

Tačiau po šiuo grubiu kūnu yra subtilesnis kūnas. Tas subtilesnis kūnas tiek pat realus, kaip ir šis, mūsų matomas, materialus.

Pirmasis subtilus kūnas yra mūsų protas. Ir būtent moters protas pirmiausiai ir sureaguoja į vyro ištartą frazę: „Aš tave myliu“. Kaip protas sureaguoja?

Protas dažniausiai į tai reaguoja su malonumu. Jam malonu girdėti žodžius: „Aš tave myliu“.

Tačiau, kol mūsų sąmonė materialiame lygmenyje, ta frazė: „Aš tave myliu“, visada mus apgaus. Mes visada nusivilsime.

Kodėl?

Todėl, kad mūsų materialus protas visada trokšta tik pasitenkinti. Išgirdus frazę: „Aš tave myliu“ mes visada lauksime tik globos. Nes žodis myliu, nieko kito ir nereiškia, kaip tik globą. Meilė pirmiausiai reiškia tarnystę Dievui, o paskui žmogui. Meilė nereiškia malonumų.

Taigi moteris, girdėdama iš vyro švenčiausius kūrinijoje žodžius: „Aš tave myliu“, realiai laukia, kad vyras ją visą gyvenimą globotų arba, kitaip sakant, visą gyvenimą jai tarnautų. Nes, kaip jau minėjau, už žodžio „myliu“ sąvokos slypi pasisiūlymas visą gyvenimą tarnauti.

Tačiau realybėje ta „meilė“ arba, kitaip sakant, tarnystė šeimoje greitai išgaruoja. Išgaruoja, kadangi mes nenorime kitam žmogui aukoti savo laiko ir pastangų.

Aišku, mes atiduodame šiek tiek savęs kitam žmogui, tačiau kiekvieną dieną ir visą gyvenimą mes nenorime tarnauti net ir pačiai geriausiai ir artimiausiai antrajai pusei.

Kodėl nenorime tarnauti?

Dėl polinkio tenkintis patiems. Dėl mūsų egoizmo.

Todėl vyras, sakydamas savo žmonai žodžius: „Aš tave myliu“, psichologinėje plotmėje turėtų kasdien:

  1. išklausyti moters mintis, vertinimus, pageidavimus;
  2. priimti moters kritiką savo atžvilgiu ir viso pasaulio atžvilgiu;
  3. klausytis jos monologo nepertraukiant, leidžiant jai su pasitikėjimu atverti savo širdį;
  4. leisti moteriai apkabinti ir prisiglausti;
  5. pasakyti, kad visa gyvenimą ją gins ir brangins;
  6. paklausti žmonos, ką nupirkti ir ką parnešti namo;
  7. paklausti žmonos, kuo gali jai pasitarnauti namuose;
  8. pastebėti pasikeitimus žmonos šukuosenoje, aprangoje, namų ruošoje;
  9. pagirti savo žmoną, akcentuojant jos išskirtines savybes;
  10. kasdieniniais savo darbais įrodyti meilę;
  11. nieko nelaukti iš savo žmonos;
  12. nesižvalgyti į kitas moteris;
  13. nekritikuoti savo žmonos;
  14. matyt žmonoje patį didžiausią gyvenimo mokytoją.

Šios ir panašios vyro psichologinės apsaugos taisyklės, jeigu jų laikomasi, veda vyrą į Dievo karalystę.

Reikia žinoti, kad pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo išpildo kiekvieną savo amžinos sutuoktinės prašymą.

Todėl vyras į savo sutuoktinę turi žiūrėti kaip į amžiną palydovę kelyje pas Dievą.

Toks požiūris ir atitinkamas elgesys žmonos atžvilgiu visiškai apvalo vyro širdį.

Vyrą, kuris kasdien sugeba išklausyti savo žmoną, galima vadinti tikru išminčiumi, nes toks vyras turi kantrybės ir nuolankumo savybes, kurios būdingos tik didžiausiems išminčiams.

Aš jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-vii-dalis/

VIII dalis

Dvaraka, Kaunas

Lapkričio 17 diena

Sveiki, mielieji, šiandien pratęsiu pasakojimą apie moteris ir pasistengsiu iššifruoti vyrų tariamą frazę: „Aš tave myliu“ dvasiniu aspektu.

Prieš tai nagrinėjau šios frazės materialųjį ir psichinį aspektą. Ir tuose aspektuose vyrui tikrai yra ką veikti.

Taigi, kai vyras sako moteriai: „Aš tave myliu“, dvasiniu aspektu jis turėtų būti realizavęs tokį suvokimą:

  1. Prieš mane mano dvasinė sesė – siela, kuri turi moters kūną.
  2. Ta siela, kuri dabar yra priešais mane, man patinkančios moters kūno formoje, yra tokia pat nelaiminga kaip ir aš. Nelaiminga, kadangi kaip ir aš pakliuvo į materialųjį pasaulį ir kenčia: gimė Žemėje, sensta, serga ir dar laukia mirtis.
  3. Ta siela, kuri mano esanti moteris, kaip ir aš trokšta meilės, tai yra globos.
  4. Ta siela, kuri man atrodo esanti tokia artima, nežino, kad Auškščiausias meilės objektas iš tikro yra Dievas, tačiau ji, kaip ir aš, yra materialiai sąlygota ir galvoja, kad aš, kaip vyras, ja pasirūpinsiu ir ją apsaugosiu.
  5. Iš tikrųjų, kadangi aš dar turiu materialių prisirišimų prie šio pasaulio, tai aš ir turiu pasirūpinti šios, man patinkančios moters globa.Kaip aš turiu ja pasirūpinti?
  6. Aš turiu būti jai pavyzdys dvasiniame gyvenime.
  7. Aš turiu kiekvieną rytą atsikėlęs pasimelsti.
  8. Turiu kiekvieną dieną skaityti šventraščius.
  9. Aš turiu priimti visus jos trūkumus, kaprizus, nuotaikų kaitą ir viską ką ji bedarytų, kaip jos mažavaikiškumą. Aš turiu suvokti, kad negaliu pykti ant žmonos, nes ji nežino, ką daro.
  10. Vietoje to aš kasdien turiu už ją pasimelsti.
  11. Aš turiu priimti dvasinį mokytoją, kuris padės man suprasti žmonos charakterį ir kuris padės man būti stipriu dvasiniame kelyje.
  12. Aš turiu kasdien apginti savo žmoną fiziškai, psichiškai ir dvasiškai.
  13. Turiu tarnauti žmonai, nes tarnaujant jai galima išmokti tarnauti Dievui.
  14. Mano, kaip vyro, dvasinė pareiga įkvėpti žmoną sugrįžti į dvasinį pasaulį.
  15. Mano, kaip vyro, dvasinė pareiga būti jos dvasiniu mokytoju.
  16. Mano, kaip vyro, dvasinė pareiga nesitenkinti žmona, o tarnauti jai.

Štai, maždaug taip vyras turėtų matyti savo pareigas ir gyvenimo paskirtį prieš žmoną, kai jai sako: „Aš tave myliu“.

Aš puikiai suprantu, kad tai sunku realizuoti, nes mes, neturėdami dvasino brandumo, į moterį pirmiausiai žiūrime kaip į pasitenkinimo šaltinį. Mes kaip tik iš moters laukiame tos energijos, nors ir trumpos, tačiau kuri mums suteiktų ekstazę.

Bet kai eksploatuojame moterį, kuri dvasinėje plotmėje yra tokia pat dvasinė būtybė kaip ir mes, ji tampa labai nerami. Viduje ji jaučia ir mato, kad tampa vyrui tik pasitenkinimo, o ne globos subjektu. Tada moteris dvasiniame, psichiniame ir net materialiame lygmenyje verkia. Ji protestuoja, ji kankinasi, ji jaučia neteisybę, bijo, jaučiasi išniekinta ir sutrypta. Ji nebežino, kas gali iš tikro ją apginti? Ji nebežino, kas iš tikrųjų gali ją nuraminti?

Tada moteris fiziškai gyvena, tačiau dvasiškai ji miršta.

Štai kodėl vyras, sakydamas moteriai labai svarbius žodžius: „Aš tave myliu“, turi matyti už tų žodžių esančią reikšmę, nes kitaip tie ištarti žodžiai liks tik žodžiais, kuriais norima nusipirkti malonumų.

Teisingiau būtų frazę: „Aš tave myliu“ pavadinti „Aš noriu tau tarnauti“. Tai labiau atskleistų mūsų prigimtį ir padėtų susigaudyti, ką mes turime daryti vienas kito atžvilgiu.

„Aš noriu tau tarnauti“ – tai pajausti, pamatyti ir išgirsti, ko nori, apie ką svajoja moteris.

Ir tai suvokti, iš tikrųjų, gali tik labai dvasingas vyras.

Visa kita bus tik paviršius, tik ledas ant užšalusio ežero. Bet juk tik po ledu slypi tikroji gyvybė.

Taip ir viskas, kas liečia moteris. Tik moters kūne esanti siela yra tikroji gyvoji esybė. O kūnas – tik ledas, kuris slepia visą dvasinį grožį ir visą dvasinį pasaulį.

Pamatykime moters kūne sielą. Ji – siela – tai Dievo gabaliukas, dalelytė, kuri turi tas pačias savybes kaip ir Pats Dievas.

Ji – siela – be galo graži. Ir ji gali būti pažadinta iš miego, jeigu tik vyras pasiryš ją pamatyti.

Pamatykime moteryje sielą, brangūs vyrai.

Su meile.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-viii-dalis/

IX dalis

Dvaraka, Kaunas

Lapkričio 30 diena

Sveiki, mielieji, maždaug prieš tris savaites pradėjau ilgą temą apie moteris, apie jų vietą gyvenime, apie jų realizacijas.

Aš rašiau, kad šiais laikais moterys, mūsų visuomenėje, yra labai neapsaugotos ir dėl to jaučiasi labai nelaimingos. Vedos sako, kad visuomenės gerovės pagrindą sudaro moterų globa, vaikų globa, senelių globa, karvių globa ir brahmanų globa. Jeigu tik visuomenė nebesirūpina viena iš šių socialinių grupių, tai ta pati visuomenė degraduoja.

Kaip tik šiuo metu mes tai ir matome savo gyvenime.

Kodėl reikia globoti moteris?

  1. Kadangi nuo jų ramybės ir šventumo priklauso gimstančių vaikų fizinė, psichinė ir dvasinė sveikata.
  2. Nuo jų ramybės ir saugumo priklauso šeimos išlikimas.
  3. Kadangi nuo jų skaistumo priklauso vyro sėkmė gyvenime.
  4. Nuo jų atsidavimo priklauso šeimos vaikų gerovė.
  5. Kadangi nuo jų šiltumo priklauso visuomenės švelnumas.
  6. Nuo jų laimės priklauso gėlių žydėjimas ir kvepėjimas.
  7. Nuo jų nuolankumo priklauso vyro gyvenimo trukmė.
  8. Kadangi nuo jų tikrai labai daug kas priklauso.

Tai kur toms moterims gauti ramybės, šventumo, saugumo, skaistumo, šiltumo, atsidavimo, nuolankumo, kantrybės bei gailestingumo?

Atsakymas

Iš tėvo, vyro, sūnaus.

Tačiau jeigu šių asmenų moters gyvenime nėra arba jie negali to suteikti, ką tada daryti?

Vedose sakoma: reikia į savo gyvenimą priimti dvasinį mokytoją. Dvasinį mokytoją į savo gyvenimą reikia priimti net ir tuo atveju, jeigu tėvas, vyras ar sūnus skiria visą savo dėmesį ir visas jėgas, kad moteris būtų laiminga. Pasirodo, visiškai laimingos moters padaryti negali nei vienas iš tų trijų asmenų, net jeigu jie tam paaukos visą savo gyvenimą.

Kodėl net tėvas, vyras ar sūnus negali pilnai apginti ir suteikti moteriai laimės?

Labai paprasta. Visi šie trys asmenys prisiriša prie dukros, žmonos, mamos ir mato šią moteriškos prigimties asmenybę šiose trijose sąvokose. Jie nemato joje dvasinės esybės ir visi trys tenkinasi jos fiziniu, psichiniu ir dvasiniu kūnu. Jie visi trys praranda sveiką protą ir negali pažadinti miegančios sielos.

Moteris kažką veikdama pragyvena visą savo gyvenimą ir išeina iš šio į kitą gyvenimą, taip ir nerealizavusi savo dvasinės prigimties ir nepatyrusi, kas yra dvasinė, tikroji laimė.

Moteris, kaip ir vyras, atėjus senatvei ir mirčiai praranda šį fizinį kūną. Kitą gyvenimą gauna kitą kūną, priklausomai nuo karmos, vieną iš 8 400 000 rūšių ir yra vėl priversta gimti vienoje iš šios Visatos planetų. Gavus kitą kūną vėl atsiranda naujas tėvas, vyras ir sūnus. Arba pati moteris gali tapti vyru. Tą buvusį tėvą, vyrą, sūnų ir visą praėjusį gyvenimą moteris su atėjusia mirtimi užmiršta. Štai tokia evoliucija vyksta šiame materialiame pasaulyje.

Tačiau dvasinis mokytojas, žiūrėdamas į moterį, mato joje dvasinę sielą, esybę, kuri susitapatinusi su savo moters kūnu ir kurią reikia išgelbėti nuo šio galimų kitų gyvenimų kančių.

Dvasinis mokytojas labiausiai myli visas gyvas būtybes, nes tik Jis mato tikrą Tiesą ir supranta visoje gamtoje vykstančius įvairius pokyčius ir tų pokyčių priežastis.

Todėl dvasinis mokytojas ją myli ne kaip moterį, o kaip sielą, kuriai reikia gražinti žinojimą, jog ji amžina dvasinė esybė ir kad ji yra ne šio pasaulio gyventoja.

Todėl moteriai, nepriklausomai nuo to ar ji turi tėvą, vyrą, sūnų, reikia priimti į savo gyvenimą dvasinį mokytoją ir gauti iš jo nuolatinius nurodymus, kaip laimingai gyventi. Nurodymai reikalingi tam, kad žinotum, kaip elgtis kiekvienoje gyvenimo situacijoje.

Kai nėra kas patartų moteriai, kaip išspręsti vieną ar kitą gyvenimo situaciją, jai gyvenimas virsta nebepakeliamas ir ji jaučiasi labai nelaiminga. Nelaiminga todėl, kad nežino, kaip elgtis. Kai ji nežino kaip elgtis, tai ta situacija ją sukausto ir tiesiog smaugte smaugia.

Jeigu moters gyvenime yra dvasinis mokytojas, tai jis „atriša“ tos situacijos „virves“, kurios ją smaugią.

Štai tokia būtų išeitis iš įvairių gyvenimo situacijų šių laikų žmogui, o ypač – moterims.

Aš jus myliu.

Anantara das. Svetainė: Anantara.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

http://balarama.lt/anantara-das-dienorastis-moterys-ix-dalis/

 

 

Gyvenimas · Sveikata · Uncategorized

Mainai intymiąja seksualine energija

Atkreipkite dėmesį į tuos, su kuriais jūs dalinatės intymiąja energija. Artumas tokiame lygyje jūsų auros energiją perpina su kito žmogaus energija. Šios galingos jungtys, nepriklausomai nuo to, kokiomis nereikšmingomis jūs juos laikote, palieka šalutines dvasines liekanas, ypač tiems žmonėms, kurie nepraktikuoja vidinio ar emocinio valymosi.

Kuo daugiau jūs bendraujate intymiame lygyje, tuo gilesni ryšiai ir tuo daugiau svetimos auros persipina su jūsų aura.

Įsivaizduokite nepastovumą ir nenuoseklumą auros žmogaus, kuris nešioja savyje šias energetinių duženų sankaupas.

Mainai intymiąja seksualine energija

Daugelis žmonių nesupranta, kad ši chaotiška jėga atstumia nuo jūsų teigiamą energiją ir pritraukia daugiau neigiamos energijos į jūsų gyvenimą. Kaip sako Liza Č. Peterson: „Niekada nemiegokite su tais, kuriais jūs nenorėtumėte būti“

Intymūs santykiai tarp vyro ir moters kuriami remiantis abipuse seksualinės energijos kaita.

Moteris naudoja Žemės energiją, Vyras – kosminę energiją. Poroje, kuri siekia ilgalaikio ir pilnaverčio ryšio, dėka tokio keitimosi susikuria harmonija, kuri suteikia jėgų ir palaikymą kiekvienam partneriui.

Kaip gi kaupiama, išbarstoma ir atstatoma seksualinė energija pas vyrus ir moteris?

1. Kaip sąveikauja vyriška ir moteriška energijos?

Seksualinė energija – tai energija In ir Jan, energija vyriško ir moteriško prado. Ši sąveika perdirba bet kokią energiją, kuri patenka iš išorės, į seksualinę energiją. Ir jau seksualinė energija daro poveikį visam žmogaus organizmui, jo darbingumui, vidinių organizmo funkcijų darbui, tai yra jo organų, ypač lyties, darbui, jo mintims, tam, kiek jis turi noro pajausti malonumą, pasitenkinimui bendraujant su priešingos lyties atstovais.

Energijos sistema, kurią turi žmogus, tiek vyrai, tiek moterys, turi išorinį ir vidinį apvalkalą. Išorinis energosistemos apvalkalas sąveikauja su kito žmogaus energosistema. Jeigu yra abipusis susidomėjimas tarp priešingos lyties asmenų, tai įvyksta štai tų energetikų kontaktas. Ir jeigu jos sutampa kokiomis nors vibracijomis, tai atsiranda simpatija, o vėliau ir meilė.

Kai vyro ir moters norai sutampa, atsiranda kontaktas ir įvyksta energijos mainai tarp jų. Seksualinio kontakto metu vyras atiduoda energiją, moteris ją paima. Vyksta savotiškas perdirbimas energetiniame lygyje ir emociniame plane. Ir kada nusistovi stabilūs santykiai, tai palankiai veikia ir tai, kad jiems viskas gerai ir asmeniniame plane, tai yra asmenybės augimas, reikalai gerai tvarkosi, sekse viskas puikiai klostosi, kiekvienas patiria malonumą, todėl, kad yra tokie harmoningi energijos mainai.

2. Kaip sąveikauja vyriška ir moteriška energijos?

Vyriška ir moteriška energijos, ypač seksualinė, turi savybę kauptis tam tikrose žmogaus organizmo vietose. Iš kur ji atsiranda? Moteris seksualinę energiją kaupia gimdos srityje, ir tai dažniausiai Žemės energija. Vyrai energiją gauna iš kosmoso, tai yra iš dangaus, tai yra, energija gaunama iš viršaus žemyn, pas moterį – iš apačios viršun. Galime atkreipti dėmesį į kūno sudėtį: vyrų platesni pečiai, susiaurėjimas eina žemyn, tai tarsi piltuvas, kuris kaupia iš viršaus gautą energiją. Pas moteris – atvirkščiai, platėjimas apačioje, todėl energija gaunama iš Žemės.

Na, tai gamtos dėsniai. Ne veltui moters ir vyro kūnai taip sukuti tokiu būdu turi tam tikrą reikšmę ir energijos kaupimas priklauso nuo to. Moters energija kaupiasi gimdos srityje, štai ta energija – ji atiduodama. Ji, žinoma, pati ją gali kaupti, bet atsistato ji ir tada, kai vyras kažką jai atiduoda materialiniame plane, tai yra, uždirba pinigus, ją gina, suteikia jai namus, jaukumą. Ji, atitinkamai, pasirūpina jaukumu. Moteris taip pat atiduoda vyrui savo energiją, ji pasirūpina tuo, kad jam gerai klostytųsi visi reikalai. Ši energija jam būtina tam, kad galėtų uždirbti pinigus, kurti kokį nors biznį, kilti karjeros laiptais, to pasekmėje, jeigu jam viskas vyksta sėkmingai, jis atiduoda jai materialiniame plane. Taip vyksta energijos mainai.

3. Kodėl dažna seksualinių partnerių kaita ištuština moterį?

Tais atvejais, kai moteris neturi pastovaus partnerio, ji eina nuo vyro prie vyro, vyksta tai, kad ji atiduoda savo energiją, bet mainais negauna nieko. Kaip rezultatas, nuolat atiduodama įvairiems vyrams savo energiją, po tam tikro laiko, ji išsenka, nes nėra abipusiškumo, balanso, kuris prisideda prie to, kad žmogus būtų aktyvus ir sveikas. Moterims prasideda ligos, stresai, depresijos, nepasitenkinimas, nes nepakanka energijos, kad ją gautų lytinių santykių metu.

Jeigu ji vis tik suranda nuolatinį partnerį, tai greitai prasideda barniai. Ji jau neturi tos energijos, kurią galėtų atiduoti, ir deja, dažna partnerių kaita veda prie to, kad visi tie vyrai ima jos energiją tam tikrą laiką. Šis laikas apytiksliai septyni metai. Ir, įsivaizduokime, kad pas moterį, iki susitikimo su nuolatiniu partneriu, buvo apie dvidešimt vyrų… Kokią energetiką ji turės, kiek ji bus aktyvi ir kiek ilgai ji bus aktyvi su nuolatiniu partneriu, jei visi tie vyrai trauks iš jos energiją, nieko jai neatiduodami, nes santykiai arba pasibaigę, arba buvo trumpalaikiai?

4. Kaip atstatyti seksualinę energiją?

Seksualinė energija turi savybę baigtis, kaip ir bet kuri energija. Ir ją būtina kartas nuo karto atkurti, atnaujinti. Jos sumažėjimas dažniausiai susijęs su lytinio potraukio slopinimu ir aplamai, su bet kokių norų įvairiose gyvenimo srityse slopinimu. Tai yra, kai mes kažko norime ir uždraudžiame sau patirti malonumą, eiti į gamtą, todėl, kad nuolat dirbame arba užsiėmę dar kokiais nors reikalais, arba mes nuslopiname norą nusipirkti kažką sau, nes tai nereikalingas pinigų švaistymas, – slopinimas bet kokių norų ir iš dalies seksualinių troškimų, veda prie to, kad mes prarandame seksualinę energiją. Todėl, kad troškimų patenkinimas papildo ją, o slopinimas – veda prie to, kad ji prarandama.

Kad galėtumėm papildyti seksualinę energiją, galima be seksualinių kontaktų dar naudoti įvairias technikas. Ne tai, kad būtina, bet rekomenduojama. Pavyzdžiui, naudojant tokią techniką kaip savihipnozė, galima papildyti savo seksualinę energiją. Kai mes įeiname į vaizduotės pasaulį, mes įsivaizduojame susitikimą su mylimu žmogumi, su kuriuo kontaktuojame tiek emociniame, tiek fiziniame lygmenyje, bet kontaktas toks, kad būtinas malonumas, pasitenkinimas, absoliutus atsipalaidavimas. Mes visiškai atsiduodame ir gauname iš kito žmogaus, vyksta mainai. Svarbu visa tai pajausti savo vaizduotėje, įsivaizduoti, kaip tai malonu, tai yra, kaip tu prisipildai meile, džiaugsmu, laime susiliedamas su juo ir tai leidžia tau kaupti seksualinę energiją.

Taip pat galima naudoti tokią techniką, kai mes įsivaizduojame, kad kaupiame energiją saulės pagalba. Mes priimame energiją. Tai galima tiek įsivaizduoti, tiek būti tiesiogiai veiksmų viduje. Jeigu vasara, tai, pavyzdžiui, nueiti pažiūrėti saulėtekio. Pajausti, kaip saulė kyla, įsivaizduoti kaip saulės spinduliai skverbiasi į mus. Mes, kaip didelės antenos, priimame energiją iš saulės, kaupiame ją savo viduje ir paverčiame seksualine.

5. Seksualumas, kurį galima pajausti

Moters seksualumas, vyro seksualumas – tai ne tik koks nors išorinis jo demonstravimas. Mes galime savo seksualumą išreikšti per aprangą, per makiažą, per kokį nors savo elgesį. Bet tikrasis seksualumas priklauso nuo to, kiek žmoguje yra seksualinės energijos. Kodėl? Todėl, kad jo kiekis veikia vidinius pojūčius. Jo kiekis parodo, kiek žmogus pasitiki savimi, kiek jis atsipalaidavęs ir laisvas. Jeigu energijos nepakanka – žmogus susikaustęs, prislėgtas. Ir kad ir kaip išoriškai jis nesipuoštų, nesistengtų padaryti iš savęs seksualaus, kiti tai jaus. Ir, pavyzdžiui, susipažįstant, jeigu moteris bandys kažkaip suformuoti seksualios moters įvaizdį, vyras tai pajaus. Vyras gali nesusidomėti ja, todėl, kad joje nepakanka tos seksualinės energijos. Ir seksualumas, kurį ji stengėsi parodyti, buvo tik išorinis, dirbtinis. O tai yra svarbu norint surasti partnerį ir užmegsti santykius.

Seksualumas iš karto jaučiasi, kai matai žmogų, turintį tą seksualumą – nuo jo tiesiog dvelkia juo, jis išreiškiamas jo eisenoje… Merginos eisena nebus apsimestinė, nuo klubų, ji bus natūrali, bus išreikštas jos moteriškumas. Tai svarbu, todėl, kad kai vyras ieško sau partnerės, jis ieško būtent moters. Ir jam norisi, kad ji būtų kuo moteriškesnė, o moteriškumas pasireiškia minkštumu, lankstumu, tuo kad ji jautresnė, jos pasirengime priimti ir duoti. Patikėkite – tai labai svarbios akimirkos kuriant santykius.

Šaltinis:  Mėnesiena: Būrimas kortomis

Šaltinis: paranormal.lt

Kiekvienas vyras, su kuriuo moteris turėjo seksualinių santykių, energetiškai su ja yra surištas septynerius metus. Ir visai nesvarbu, kiek meilės naktų jie praleido kartu. Netgi jei tai tebuvo viena vienintelė naktis, astralinis vyras „įleido savo šaknis į moters gimdą“ ir ši piktžolė maitinsis jos sultimis, teigia ezoterikė ir būrėja Roma Vičienė.

 

Visą šį laiką vyksta energijų kaita, moteris maitina savo vyrą, duoda jam energijos ir įkvėpimo jo pasiekimams. Gerai, jei moteris energijos turi daug, ir jos užtenka ir dabartiniam partneriui, kitaip nenorom ji atiduos savo jėgas ne tam, kam norėtų. Moteris, praeityje turėjusi daug seksualinių ryšių, gali jausti didelę energetinę tuštumą, nes moteriška energija išteka kaip smėlis tarp pirštų.

 

Jeigu sujungtumėm du indus, su skirtingais skysčio kiekiais, tai skystis juose išsilygins. Tas pats vyksta ir energetiniame lygyje per ryšius. Buvęs partneris maitinasi moters energija tada, kai jo energijos lygis sumažėja. Ir maitinasi jis būtent per seksualinius ryšius. Labai daug moters ligų, ypač surištų su imuniteto nusilpimu yra dėl energijos nutekėjimo. Būtent dėl to yra taip vertinamas moters nekaltumas ištekant.

Žmonės nuo seno suprato, kad jeigu moteris tyra, tai jos energija eis giminės sužydėjimui, o ne neaišku kam. T.Y. kuo moteris daugiau turėjo vyrų, tuo ji tuštesnė. Tokia moteris netenka savo seksualinės energijos, o tuo pačiu ir patrauklumo. Ką daryti, kad galima būtų grąžinti prarastą energiją? Tam reikia atsikratyti buvusių ryšių.

 

Metodika, padėsianti išsilaisvinti nuo buvusių seksualinių ryšių

 

Tai geriausia atlikti 19 mėnulio dieną. Pašvęskite šiam ritualui 15 – 20 minučių. Atsisėskite ramiai vakare, užsidekite žvakę. Pasirūpinkite, kad jums niekas netrukdytų. Nusiraminkite ir pradėkite ritualą. Būtina prisiminti visus, su kuo tik turėjote seksualinių santykių per paskutinius 7 metus.

 

Sujunkite nykštį ir rodomąjį dešinės rankos pirštus į žiedą. Žiedą nuleiskite į pilvo apačią, ten, kur randasi gimda. Gimdoje saugoma moteriška energija, būtent ten yra moters jėgos centras, būtent ten randasi gijos, kurios jungia jus su visais vyrais, kurie pas jus buvo.

 

1. Įsivaizduokite ciferblatą, pridėkite žiedą ant 12 valandos.
2. Galvą pasukite kairėn (tai jūsų praeitis).
3. Įsivaizduokite vyrą, su kuriuo kažkada buvo praleista naktis.
4. Paskui pasukite galvą į dabartį (tiesiai)
5. Spiraliniais judesiais, nukreiptais į centrą, pradėkite rinkti energetinę giją prieš laikrodžio rodyklę. Pradedate rinkti energetinę giją mažais spiraliniais judesiais prieš laikrodžio rodyklę, nukreiptais į centrą.
6. Padarote taip tris ratus.
7. Paskui pasukate galvą į dešinę ( į ateitį) ir iškvepiant numetate tą ryšį.
8. Tai pakartojate su kiekvienu buvusiu partneriu.
9. Po to pasėdite ramiai tyloje.

 

Nenustebkite: gali pradėti suktis galva, atsirasti skausmas gimdos srityje, pykinimas. Gali pradėti skambinti buvusieji, net prašyti grįžti pas juos. Nesijaudinkite, viskas praeis.

 

Autorė: Roma Vičienė, šaltinis: Mėnesiena: Būrimas kortomis

Gyvenimas · Uncategorized · Šeima

Bet koks susitikimas gyvenime – karminis

Kiekvienas kažkam jums duotas. Kiekvienas susitikimas palieka savo anspaudą jūsų gyvenime. Pagal karminius ryšių dėsnius, visi susitikimai gyvenime sąlyginai dalinami į devynias kategorijas, kurios turi įtakos likimui ir karminiams ryšiams:

1. Vaikai( jie- patys artimiausi ir patys svarbiausi mūsų žmonės karmoje)
2. Mylimieji.
3. Sutuoktiniai.
4. Tėvai, broliai ir seserys.
5. Giminaičiai.
6. Draugai.
7. Bendradarbiai.
8. Pažįstami.
9. Atsitiktiniai praeiviai.

Artimas karminis ryšys reiškia, kad mes ne kartą susitikome praeituose gyvenimuose, buvome labai artimuose ryšiuose ir, gal būt, buvome kalti prieš žmogų, o jis prieš mus. Gal būt, mes buvome priežastis baisių nelaimių jo gyvenime praeityje ir dabar užmokame už savo skaudžias klaidas tuo, kad dabar priversti tarnauti šiam žmogui, tenkinti jo norus, įgeidžius, išklausyti pretenzijas. Jeigu likimas mus pastato į tokias aplinkybes, reiškia tam yra priežastys.

Kuo labiau atitolę karminiai ryšiai, tuo rečiau ir mažiau mes susitikome ir turėjome energetinių kontaktų praeityje, o taip pat jų kuo mažiau turėsime dabartiniame gyvenime. Skaitoma, kad iš vieno įsikūnyjimo į kitą įsikūnyjimą mes pereiname “pluoštais“ arba “ krepšeliais“, kaip vienos vados viščiukai. “Krepšeliai“ skiriasi vieni nuo kitų vibracijomis. Pagal tas vibracijas mes ir atskiriame žmogų iš savo “ krepšelio“ , kur mes bebūtūmėm ir kur mus nuneštų likimas.“Netikėtai“ susitikę, mes suprantame vienas kitą iš pirmo žvilgsnio ir pusės žodžio. Bet tai nereiškia, kad negali būti santykių ir su žmonėmis iš kitų “krepšelių“. Su jais būna labai sudėtingi ir sunkūs karminiai ryšiai, bet gerai ir su komfortu mes jaučiamės su savais. Būna, kad karmiškai nuspręsta mums likti vienišais visą gyvenimą ir nesusitikti nieko iš savų. Ką gi, tai reiškia, kad męs to nenusipelnėm.

Pradėsime nuo tolimiausios kategorijos, veikiančios mus silpniausiai, jai priklauso žmonės su kuriais mes turime tik minimalius karminius ryšius.

PRAEIVIAI

Pirmam sutiktam mes neatiduodame visko iki paskutinio cento ir neiname į pasaulio kraštą. Su atsitiktiniais praeiviais turėti kontaktus, atitinkančius šią karminę kategoriją ,bus daugiau naudos.
Pagrindinis būdas bendradarbiauti su praeiviais- lygiavertis apsikeitimas, kas yra rodikliu mūsų geranoriškiems santykiams su pasauliu. Jeigu jums reikia priimti sprendimą apie santykius su šiuo žmogumi, kurį jūs matote pirmą kartą, pavyzdžiui:suteikti pagalbą, kurios jūsų prašo, pirkti daiktus, kuriuos jums siūlo,- įsiklausykite į savo pojūčius. Pasistenkite suprasti malonus ar nemalonus energetinis impulsas eina nuo to žmogaus ir kaip šis impulsas jus veikia. Pavyzdžiui, nuo tų, kurie siūlo savo prekes gatvėje dažnai eina neblogas impulsas( jie specialiai šito mokosi), bet jeigu įsiklausyti į save, tai apima miglotas nemalonus jausmas.

PAŽĮSTAMI

Tai žmonės su kuriais dažnai arba labai dažnai susitinkame gyvenime. Į draugų kategoriją mes jų priskirti negalime, dėl to, kad nejaučiame jiems didelio artumo. Mes jų ne pažįstame tiek gerai, kad suprasti kas jie mums yra , tik paprasčiausi pažįstami. Tai- bičiuliai, kaimynai, pastovi kirpėja, pirtininkas,mūsų vaikų mokyklos mokytojai ir mūsų vaikų draugų tėvai. Tai plati kasdien mus supanti kategorija. Ir kaip mes skirtingai elgiamės pirtyje ir vaikų tėvų susirinkime, taip mes skirtingai kuriame energetinius ryšius su skirtingais pažįstamais. Visi mes- Žemės gyventojai, išskirtiniai ir pnašūs, ir turime bendrus tikslus ir užduotis. Nuo to, kaip gyvena kiekvienas žmogus, priklauso visuomenės gyvenimas iš esmės, o tai reiškia, kiekvieno iš mūsų. Energetinis ryšys su pažįstamų kategorija yra pats įvairiausias. Pažįstamus mes galime priimti kaip labai artimus ir malonius žmones, labiau mylimus už artimus žmones, būti su jais dvasiškai artimiems, o galime juos jausti netgi priešiškai nusiteikę. Priklausomai nuo to, mes kuriame santykius su jais.

BENDRADARBIAI

Žmonės , surišti su mumis reikalais, karmiškai artimesni nei pažįstami. Bet jų jokiu būdu negalima painioti su draugais ir giminaičiais,priešingu atveju gali nukentėti darbiniai santykiai ir draugiški, ir giminiški. Nekalbant apie tai, kad gali santykiai iš viso subyrėti. Santykiai su bendradarbiais gali gyvuoti tik lygiaverčio bendravimo mainais. Pvz.: Gerbiama ponia, batų parduotuvės direktorė, “kaip sakydavo po blatu“, įdarbina savo buvusios klasiokės dukrą. Keistų aplinkybių pasekoje mergaitė patenka į situaciją, kai tampa priežastimi didelių nemalonumų. Parduotuvės direktorė vos išvengia teismo. Visi apimti šoko. O buvusi klasės draugė tampa nekenčiamu priešu, o tuo tarpu kalčiausia gerbiama ponia. Darbiniai santykiai turi būti grindžiami tik darbiniais santykiais. Bet dama iki galo nesuprato savo klaidos., nes išvada , kurią ji gavo iš pamokos jai sako : nedaryk gero žmonėms.

DRAUGAI

Karninė draugų kategorija įtraukia artimųjų ir giminiškų žmonių seriją, o su jais santykiai grindžiami visiškai kitaip. Pirmose trejose kategorijose santykiai kuriami tarpusavio naudos pagrindu. Karniniai draugų tarpusavio ryšiai grindžiami besąligišku palaikymu, atsidavimu, jeigu yra atgalinis ryšys ir gaunate tą patį. Kodėl mus suveda likimas? Kodėl, susitikę iš tūkstančių žmonių vieną, staiga suprantame, kad sutikome artimą sielą. Todėl, kad tas ryšys ir giminystė iš tikrųjų yra. Mes tai ne visuomet jaučiame ir atsimename, kad męs- viščiukai iš vieno krepšelio. Mes suprantame vienas kitą, mes vienodai mąstome, turim tokį patį požiūrį į gyvenimą. Kodėl tai vysta? Kol kas tai vakarykštės dienos klausimas. Senovės išmintis: geriau būti apgautam draugų, negu visą gyvenimą nepasitikėti jais. Jeigu draugai jus apgavo, ką gi, reiškia jūs suklydote ir ne tuos žmones laikėte savo draugais. Kalti tik jūs patys. Išmokite skirti, atskirti karmines kategorijas!

GIMINAIČIAI

Mes atėjome į šį Pasaulį ne atsitiktinai, o kosmoso dėsnių vedini , kuriuos pažinti mums neduota iki galo.Mes- Žemės planetos maža visuomenės dalelytė , todėl nuo mūsų sielos būklės , priklauso visos visuomenės stovis visumoj. Tiesiogiai tai reiškia, kad mes “išvalome“ savo giminės karmą.Tai yra mes privalome (jau gimę) spręsti savo šeimos problemas, padėti giminaičiams, kaupti savo giminės teigiamą energiją, išlaisvindami ateinančias kartas nuo ligų ir karminių problemų. Giminė,į kurią mes atėjome su mumis susijusi įvairiai. Vieniems ji kaip apsauga. Giminės apsauga apsaugo nuo užpuolimų, padeda gyvenimo kelyje, nukreipia ir sunkią minutę duoda jėgų. Reiškia mes kažkuo nusipelnėme tokios pagalbos! Tokias šaknis reikia saugoti ir perduoti kaip paveldėjimą, puoselėjant tradicijas. Kitiems giminė duodama kaip išbandymas,įveikiant giminės problemas, ar netgi giminės prakeiksmą, kuris slegia giminę, tuomet stiprėja siela, užsigrūdina, kaupia jėgas ir išvalo šaknis. Juk pats žmogus-giminės dalis. Naikindamas negatyvą savyje, jis valo savo giminę.
Vienok yra žmonių, kurie labai mažai priklauso nuo savo giminės. Galimai dėl to, kad jiems skirta rimta asmeninė užduotis ir nelengvas gyvenimo kelias, susijęs su asmeninės karmos uždaviniais. Tokie žmonės labai anksti palieka savo tėvų namus,išvažiuoja kuo toliau nuo jų, greit įgyja savarankiškumą ir nepriklausomybę, netgi su artimiausiais giminaičiais matosi gana retai, palaiko silpną ryšį su jais. Jų laukia nelengvas gyvenimo kelias ir sudėtingi reikalai. Gaila ,bet daug žmonių, išnaudodami giminiškus jausmus, morališkai naikina savo giminaičius net ir nesuprasdami, kad elgiasi blogai. Tai yra energetiniai vampyrai, nuo jų reikia užsidaryti. Bet kaip ten bebūtų, jeigu pats tolimiausias giminaitis kreipiasi pas jus pagalbos, ar su prašymu, neatsisakykite ir padarykite viską, kas jūsų galioje. Tai jūsų giminės pagrindas, jį tęs jūsų vaikai, anūkai, nuo jūsų priklauso kokios švarios, tvirtos šaknys lydės juos . Su giminaičiais retai būna lygiaverčiai energijų apsikeitimo mainai. Arba mes naudojamės jų energija, arba jiems atiduodame, dovanojame savo energiją. Neretai perdirbam vieni kitų negatyvą. Tenka ir dėl to užsidaryti. Bet tai yra normalu ir būdinga šiai santykių kategorijai, nes tai specifiniai giminės energetiniai procesai.

TĖVAI, BROLIAI IR SESERYS

Tarpusavio santykiai, kurie jums susiklosto su artimiausiais giminaičiais- ryškiausias rodiklis jūsų santykiams su giminės karma. Jei šeimoje yra keli vaikai, tai kiekvienas iš jų turi savo santykį su šeima ir savo karmos ryšį. Taip sutvertas mūsų pasaulis, kad vienas vaikas gali būti priklausomas tėvo karmai, o kitas- motinos karmai, o trečiasis gali būti nevaržomas jokių karminių skolų. Galimi ir daug sudėtingesni susipynę karminiai šeimos ryšiai tarp brolių ir seserų. Dvi seserys gali “nešti“ motinos karmą, o tėvas gali perduoti švarią genetinę liniją savo anūkui. Brolis ir sesuo gali paveldėti tėvo problemas, o motina gali perduoti kurybinius gabumus savo anūkui. Variantų čia tiek, kiek šeimų visame pasaulyje. Puikūs santykiai tarp brolių ir seserų, atsidavę, besąligiški, apsupti gėrio,- didžiausia likimo dovana ir neįkainuojamas palaikymas iš aukščiau. Bet jeigu santykiai klostosi blogai ir dargi labai blogai, netgi tuomet nepamirštame, kad tai mūsų broliai ir seserys, duoti iš aukščiau ir mes jų negalim pasirinkti. Turime nuolankiai priimti tai, kas mums skirta. Patys busim protingas palaikymas savo artimiesiems- tai mūsų karma. Tai ką mes jiems likome skolingi dabar ir atiduodame.
Jeigu brolis alkoholikas prašo pinigų, kad juos pragertų, mūsų pareiga ne atiduoti jam viską, ką mes turime, bet turim padaryti viską, kad jį išgelbėti. Vienok ne prieš jo valią. Viskas, kas daroma prieš žmogaus valią, yra blogis. Jeigu susipyko seserys ir broliai, turim atleisti skriaudėjams, mes nusipelnėme to, gal būt, mes patys kalti , nesuprasdami vieni kitų. Nusileiskime ir susitaikykime- tai giminės karmos atidirbimas. Atidirbdami karmą, išvalysime kelius savo vaikams ir anūkams. Kaip besiklostytų mūsų santykiai su tėvais- atleiskime jiems ir paprašykime atleidimo, kad mes jų nesuprantame. Kaip bebūtų , jie mums skirti dangaus ir Dievo. Reiškia mes to nusipelnėme ir turime priimti tai, kas mums duota.

SUTUOKTINIAI

Santuokos sujungiamos danguje. Sutuoktiniai- tie žmonės, kuriems lemta kurti savo likimą. Karminė priklausomybė nuo sutuoktinio yra žymiai didesnė, nei priklausomybė nuo tėvų. Dėl nesėkmingos santuokos dažnai pergyvenama daugiau, nei “ sunkios“ vaikystės, išgyvenama, kaip dėl planų žlugimo ir jaunystės svajonių griuvimo. Ne visi gali atrasti jėgų, kad viską pradėti iš naujo, dažnai jau ir vyresniam amžiuje. Bendri vaikai sutuoktinius jungia ir po skyrybų. Jūs pasirinkote sau žmogų į sutuoktinius, o dabar jis( ar ji) jūsų kategoriškai nebetenkina, bet jūs patys išsirinkote, reiškia, kad šis žmogus atitiko kai kuriuos jūsų kriterijus? Reiškia jūs pasirinkote tai, ko buvote verti tuo momentu. Dabar reikia išsiaiškinti kodėl jus suvedė likimas. Ką jūs turite duoti vienas kitam, ko turite išmokti vienas iš kito per šį jūsų susitikimą. Energetiniai ryšiai tarp sutuoktinių yra be ribų. Nuo sutuoktinio praktiškai neįmanoma “užsidaryti“. Abiejų sutuoktinių karma suauga į vieną ir pasidaro bendra. Labai harmoningos poros energija pasidaro tokia didelė, kad jie tampa praktiškai nepažeidžiami. Svetimi, ardantys poveikiai gali būti laikini, nes dviejų energija išstumia visą, kas trukdo, išardo visą negatyvą. Bet jeigu jūs antrą vestuvių dieną ar po dviejų santuokos metų pajusite rimtą disharmoniją santykiuose su sutuoktiniu, reiškia jūsų užduotis padaryti viską, kad tie santykiai taptų harmoningi.Jūs negalite taip imti ir išeiti. Sutuoktinis – ne atsitiktinis praeivis. Tai kitas karminių santykių lygis. Likimas išprovokavo jus atlikti karminį darbą. Kai jūs atsakysite sau į visus klausimus ir atliksit visą dvasinį darbą, jūs patirsite tuštumos jausmą. Nebeliks nei erzulio, nei nuoskaudų, jūs suprasite, kad esate patys kalti. Tuomet jūs tapsite laisvi, jūs galėsite padaryti sprendimą,ar nutraukti santykius, kurie niekam neneša džiaugsmo. Bet jūsų karminis darbas turi būti įvykdytas visu 100%, negalima savęs apgaudinėti. Problema išsprendžiama, kai nėra emocijų ir vadovaujamasi protu ir atsiranda šviesus sprendimo būdas viskam, kas vyksta.
Santuoka- tai patirtis tarnauti kitam žmogui. Tai patikrinimas, kaip jūs mokate mylėti ir pergyventi, priimti kitą požiūrį, įsiklausyti į jį, nežiūrint į visiškai skirtingus vertinimus ir požiūrius. Kiek daug įgyja jūsų siela, jei jūs tarnaujat nesavanaudiškai ir atsidavę su meile žmogui. Kokie laimingi būna žmonės, kai suvalgę pūdą druskos, jie pagaliau harmoningai įauga vienas į kitą, priimdami sutuoktinį tokiu, koks jis yra, mylėdami visa širdimi jo geras savybes ir trūkumus. Tik nereikia galvoti, kad tai nuolankumas gyvenimui ar baimei prieš jį. Jeigu žmonės pasiekia abipusės vidinės harmonijos, tai tai yra visuomet didžiausias rezultatas abiejų darbe su savimi.

MYLIMIEJI

Gerai, kai mylimieji ir sutuoktiniai sutampa kaip vienas. Sudėtingiau, kai tai skirtingi žmonės. Santykiai tarp mylimųjų kuriami panašiai kaip ir sutuoktinių. Bet, jeigu santuoka gali būti sunkia, sudėtinga karma, tai meilė- visuomet laimė, ir duodama ji kaip apdovanojimas, matomai ,už gerai atidirbtas karmines skolas, reikia ją saugoti kaip neįkainuojamą vertybę. Jeigu tikroji meilė būna ne abipusė, ji mus apdovanoja dar aukštesniais sielos pojūčiais, kai mes galime mylimajam palinkėti laimės su kitu, su tuo kurį myli. Energetinė sąveika tarp dviejų mylimųjų gali būti tik viena- dovana. Dovanoti visą pasaulį, dovanoti save, dovanoti kiekvieną savo energijos lašą. Jausti kaip su kiekvienu nauju įkvėpimu, neįkainuojama dovana niekur nedingsta, o tik auga ir plečiasi, įgaudama naujų jėgų.

VAIKAI

Pagrindinė žmogaus karminė skola gyvenančio Žemėje – skola savo vaikui. Su tėvų pagalba vaikas supranta kas yra – Pasaulis, Gėris, Blogis. Tai nusėda taip giliai, kad jaučiami netgi tuomet, kai apie tai nekalbama garsiai.
Kokį bendravimo būda išsirenkat su vaiku, tai jūsų skonio , išsilavinimo, charakterio reikalas, tik kuo dažniau paklauskite savęs:“ Ką aš stimuliuoju jame šiais savo veiksmais, žodžiu?“
Jūs nubaudėt savo vaiką- ką parodėt jam ? Smurto pavyzdį, tvirtą savo ranką, savo valdžią, ar tai, kaip reikia būti laisvam ir nešti atsakomybę už savo poelgius?
Kiek reikia jautrumo ir kantrybės tėvams, kad pajusti kas atsiliepia mažame žmogutyje į suaugusių žodžius ir veiksmus . Kiek jautrumo, tik begalinė meilės vaikui energija gali padėti šiam sunkiam, kartais netgi intuityviame sielos darbe.

Pabaigai galima pasakyti, kad dalinimas į karmines kategorijas yra sąlyginis. Vienas ir tas pats žmogus gali būti vienu atveju bendradarbiu, kitu atveju- draugas, trečiu atveju- mylimu žmogum, giminaičiu, broliu. Nereikia kiekvienam klijuoti konkrečios etiketės“ atsitiktinis praeivis“ ar “ pats mylimiausias iš visų nylimųjų“. Užduotis yra tame, kad bendravimo momentuose visą laiką suprastumėm, kas vyksta, kas galima,leidžiama, o kas neleidžiama su šiuo žmogumi šioje situacijoje.

/Jolita Daunoraite-Savilioniene/
****************************

ЗАГАДКИ КАРМЫ

Любая встреча в жизни – кармическая. Каждая для чего-то и почему-то дана вам. Каждая откладывает свой отпечаток в вашей судьбе. По Закону кармических связей, все встречи в жизни условно делятся на девять категорий по степени влияния на судьбу человека и по степени приближения кармических связей:
1. Дети (oни – самые близкие и самые важные для нашей кармы люди в жизни);
2. Любимые;
3. Супруги;
4. Родители, братья и сестры;
5. Родственники;
6. Друзья;
7. Сослуживцы;
8. Знакомые;
9. Случайные прохожие.

Близкая кармическая связь означает, что мы не раз встречались в своих прошлых воплощениях, находились в тесных взаимоотношениях и, может, были в чем-то виноваты перед человеком или он перед нами. Быть может, мы послужили причиной больших несчастий для него в прошлом и теперь расплачиваемся за свои жестокие ошибки тем, что вынуждены служить этому человеку, выполнять его прихоти, выслушивать претензии. Если мы поставлены судьбой в такие обстоятельства, значит, этому есть причина.

Чем большая удаленность кармической связи, тем меньше мы встречались и имели энергетических контактов в прошлом, а также меньше их будем иметь в настоящей жизни.
Считается, что из воплощения в воплощение мы переходим «пачками» или, лучше сказать, «корзинками», как цыплята одного выводка. «Корзинки» отличаются друг от друга вибрациями. По этим вибрациям мы распознаем человека из своей «корзинки», как бы ни разбросала нас судьба. «Неожиданно» встретившись, мы сразу понимаем друг друга с полуслова.
Это не значит, что у нас нет отношений с людьми из других «корзинок». С ними бывают очень сложные и тяжелые кармические связи, но комфортно нам только со своими. Бывает, что кармой обусловлено нам быть одинокими всю жизнь и не встретить никого из своих. Что ж, значит, мы это заслужили.
Начнем с самой дальней категории, воздействующей на нас наиболее слабо, к ней относятся люди, с которыми мы имеем самые минимальные кармические связи.

ПРОХОЖИЕ

Первым встречным мы не отдаем все до копейки и не идем на край света. Cо случайными прохожими иметь только контакты, соответствующие данной кармической категории, — толку будет больше. Основной способ взаимодействия с прохожим – равноценный обмен, что является показателем нашего доброжелательного отношения к миру.
Если вам необходимо принять какое-то решение в отношении человека, которого вы видите впервые, например, оказывать ли помощь, о которой вас просят, покупать ли вещи, которые вам предлагают, — прислушайтесь к своим ощущениям. Постарайтесь понять, приятный или неприятный энергетический импульс идет от человека и как этот импульс в вас откликается. Например, от тех, кто навязывает свой товар на улице, часто идет неплохой энергетический импульс (они специально этому учатся), но если прислушаться к себе, то возникает смутное неприятное ощущение.

ЗНАКОМЫЕ

Это люди, с которыми мы часто или не очень часто, но встречаемся по жизни. В категорию друзей мы их записать не можем, потому что не чувствуем большой близости с ними. В целом мы не знаем их достаточно хорошо, чтобы понять, кто они для нас, кроме того, что просто знакомые.
Это приятели, соседи, постоянный парикмахер, банщик, школьные учителя наших детей и родители школьных друзей наших детей. Категория эта самая обширная в нашей жизни. И насколько по-разному мы ведем себя в бане и на родительском собрании, настолько по-разному мы строим свои энергетические взаимоотношения с разными знакомыми.
Все мы, жители Земли, едины и похожи, и у нас есть общие задачи. От того, как живет каждый человек, зависит вся жизнь общества в целом, а значит, каждого из нас.
Энергетическое взаимодействие с категорией знакомых самое разнообразное. Знакомых мы можем воспринимать как очень близких и приятных людей, любить их больше, чем родственников, быть с ними духовно едиными, а можем воспринимать кого-то из них даже враждебно. В зависимости от этого мы и строим свои отношения с ними.

СОСЛУЖИВЦЫ

Люди, связанные с нами по делу, кармически ближе, чем просто знакомые. Но их ни в коем случае нельзя путать с друзьями и родственниками. В противном случае могут очень пострадать и деловые отношения, и дружеские, и родственные. Не говоря о том, что само дело может рассыпаться в прах. Взаимодействие с сослуживцами может идти только на равноценном обмене.
Почтенная дама, директор обувного магазина, «по дружбе» берет на работу дочку своей школьной подруги. По странному стечению обстоятельств девочка попадает в ситуацию, когда становится причиной огромных неприятностей. Директор магазина едва не попадает под суд. Все в шоке. Школьная подруга переходит в разряд ненавистных врагов. А между тем виновата лишь сама почтенная дама. Деловые отношения должны строиться только на деловой основе.Но дама до конца не поняла своей ошибки, потому что вывод, который она извлекла из урока, гласил: не делай добра людям.

ДРУЗЬЯ

Кармическая категория друзей открывает серию близких и родных людей. А с ними отношения строятся совершенно по-другому. В трех предыдущих категориях отношения строились на основе взаимовыгодных обменов. Кармические взаимоотношения друзей предполагают бескорыстную поддержку, помощь без оглядки на то, что вы получите взамен.
Почему нас сводит судьба? Почему, встречая среди тысяч людей одного человека, вдруг ощущаем родство наших душ? Потому что это родство действительно есть. Мы это не всегда помним и понимаем, но всегда чувствуем, что мы — цыплята из одной корзинки. Мы понимаем друг друга, мы похоже мыслим, у нас одни и те же жизненные ценности. Мы космически из одной корзинки. Как и почему так происходит? Вопрос пока что завтрашнего дня.
Существует древняя истина: лучше быть обманутым друзьями, чем всю жизнь не доверять им. Если друзья вас обманули, что ж, значит, вы ошиблись и не тех людей принимали за своих друзей. Виноваты лишь вы. Учитесь различать кармические категории!

РОДСТВЕННИКИ

Мы пришли в этот Мир не случайно, а по космическим законам, постичь которые до конца нам не дано. Мы — частичка всего общества планеты Земля, поэтому от состояния нашей души зависит состояние всего общества в целом.
Прямо и непосредственно это выражается в том, что мы «очищаем» карму своего рода. То естьмы обязаны (по рождению) решать проблемы своей семьи, помогать родственникам, накапливать положительную энергию рода, освобождая последующие поколения от родовых болезней и кармических проблем.
Род, в который мы пришли, взаимодействует с нами по-разному. Одним он дан как охранитель. Род оберегает от напастей, помогает на жизненном пути, направляет и в трудную минуту дает силы. Значит, мы чем-то заслужили такую поддержку! Такие корни необходимо сохранять, передавать по наследству, умножая традиции.
Другим род дан как испытание. В преодолении родовых проблем, а иногда и проклятий, которые на нем лежат, крепнет душа, закаляется, набирает силу и тем самым очищает корни, ведь сам человек — частица рода. Преодолевая негатив в себе, он тем самым очищает род в целом.

Однако есть люди, которые очень мало зависят от кармы своего рода. Видимо, потому, что у них весьма серьезная личная задача и нелегкое жизненное предназначение по своей собственной карме. Такие люди рано покидают родительский кров, уезжают далеко от дома, быстро приобретают самостоятельность и независимость, даже с близкими родственниками поддерживают очень слабую связь. У них часто непростой жизненный путь, и обычно их ждут большие сложные дела.

К сожалению, слишком много людей, играя на родственных чувствах, готовы морально уничтожить своих близких и даже не почувствовать, что сделали нехорошо. Это энергитические «вампиры», от них следует закрываться. И все же, как бы то ни было, если даже самый дальний родственник обращается к вам с просьбой — не откажите, сделайте все, что в ваших силах. Это ваша родовая структура, ее понесут ваши дети и внуки, от вас зависит, насколько чистые, благоприятные и крепкие корни им достанутся.
С родственниками редко возможен равноценный энергообмен. Либо мы пользуемся их энергией, либо даруем им свою. Нередко перерабатываем негативы друг друга. Приходится иногда и закрываться. И все это нормально для данной категории отношений в силу специфичности родовых энергетических процессов.

РОДИТЕЛИ, БРАТЬЯ И СЕСТРЫ

Взаимоотношения, которые складываются у вас с ближайшими родственниками, — самый яркий показатель вашего отношения к родовой карме. Если в семье несколько детей, то у каждого из них могут быть свои отношения с семьей и, следовательно, свой показатель связи с родовой кармой.
Так устроен наш мир, что один из детей может быть полным носителем кармы отца, другой — кармы матери, а третий остается чистым от этих долгов. Возможны и гораздо более сложные переплетения кармических линий семьи между братьями и сестрами. Две дочери могут нести карму матери, а отец передает чистую генетическую линию своему внуку. Брат и сестра наследуют отцовские проблемы, а мать передает внуку свои творческие дарования. Вариантов здесь столько, сколько семей на белом свете.
Благоприятные отношения между братьями и сестрами, бескорыстные и доброжелательные, — большой подарок судьбы и бесценная поддержка, дарованная небом.
Но если отношения складываются плохо и даже очень плохо, не забудем и тогда, что это наши братья и сестры, данные нам свыше. И что бы ни случилось, мы должны смиренно принять то, что нам дано. Будем разумной поддержкой нашим близким — это наша карма, то, что мы задолжали им где-то и теперь отдаем.

Если алкоголик-брат просит денег, чтобы пропить их, наш долг не отдать ему все, что у нас есть, но сделать все, чтобы спасти его. Однако не против его воли. Все, что делается против воли человека, делается во зло.
Если случилась размолвка между сестрами и братьями, простим обидчиков, мы заслужили эти обиды, может быть, мы виноваты больше в нашем обоюдном непонимании друг друга. Уступим и пойдем на примирение —
это отработка кармы рода. Отрабатывая карму, расчистим путь нашим детям и внукам.

Как бы ни складывались наши отношения с родителями — простим их и попросим прощения за то, что не понимаем их. Что бы ни было, эти люди даны нам Богом, — стало быть, мы именно этого заслуживали и должны смиренно принять то, что дано.

СУПРУГИ

Браки совершаются на небесах. Супруги — это люди, которым предстоит строить вместе свою судьбу. Кармическая зависимость от супруга гораздо больше, чем зависимость от родителей. Неудача в супружестве переживается зачастую гораздо тяжелее, чем «трудное» детство. Она воспринимается как крушение планов и надежд молодости. Не всем удается найти силы, чтобы все начать сначала, подчас уже в не молодом возрасте. Совместные дети продолжают связывать супругов и в разводе.

Вы выбрали человека себе в супруги, а теперь он (или она) вас категорически не устраивает. Но вы сами выбрали – значит, этот человек чему-то соответствовал? Получается, что вы выбрали то, чему соответствовали сами в тот момент! Теперь нужно разобраться, зачем вас свела судьба. Что вы должны дать друг другу, чему научить и научиться через вашу встречу.
Энергетические отношения между супругами не знают границ. От супруга практически невозможно «закрыться». Карма двоих срастается и становится общей. Энергия гармоничной супружеской пары так велика, что они практически неуязвимы. Чуждые, дисгармоничные влияния могут вторгаться лишь на время, энергия двоих вытесняет все мешающее, разрушает все негативы. Но если вы на второй день или второй год после свадьбы обнаружили серьезную дисгармонию в отношениях с супругом, значит, ваша задача — сделать все, чтобы они стали как можно более гармоничными. Вы не можете просто взять и уйти. Супруг — не случайный прохожий. Это другой уровень кармических отношений. Судьба спровоцировала вас на кармическую работу.
Когда вы ответите себе на все вопросы и совершите всю сложную душевную работу, у вас появится ощущение пустоты. Не будет ни раздражения, ни досады, не будет обиды, вы будете знать, что во всем виноваты сами. Тогда вы станете свободными, вы будете вправе сделать выбор, вправе разорвать отношения, которые никому не приносят радости. Но ваша кармическая работа должна быть выполнена «на все сто», нельзя обмануть себя. Проблема решена, когда уходят эмоции и остается разумное, светлое отношение ко всему происходящему.

Супружество — это опыт служения другому человеку. Это проверка способности любить и сопереживать, способности принимать чужую точку зрения, прислушиваться к ней, несмотря на любую разницу взглядов.
Как много приобретает ваша душа, если вы служите старательно и бескорыстно, со смирением и любовью к человеку. Как счастливы бывают люди, когда, съев вместе пуд соли, они наконец-то гармонично врастают друг в друга, принимая супруга таким, каков он есть, любя всем сердцем его достоинства и его недостатки. Не нужно думать, что это простое смирение перед жизнью или страх перед ней. Если люди достигают гармонии, это всегда результат огромной внутренней работы обоих.

ЛЮБИМЫЕ

Хорошо, когда любимые и супруги совпадают в одном лице. Сложнее, когда это разные люди. Взаимоотношения с любимыми строятся почти так же, как с супругами. Но если супружество может быть сложной кармой, любовь — это всегда счастье, и дается она в награду, видимо, за хорошую отработку своих кармических долгов, ее надо беречь как бесценный дар.
Если истинная любовь оказывается не взаимной, она дарит нам еще более высокие состояния души, когда мы в состоянии пожелать любимой счастья с другим, с тем, кого она любит.
Энергетическое взаимодействие между возлюбленными может быть только одно — дар. Дарить весь мир, дарить себя, дарить каждую каплю своей энергии. Чувствовать, как с каждым новым дыханием бесценный дар не исчезает, а лишь множится, нарастает, приобретая новую силу.

ДЕТИ

Главный кармический долг живущего на Земле человека — долг перед ребенком. С родительской подачи обычно усваиваются понятия о Мире, Добре и Зле, они впитываются где-то глубоко, на ощущениях даже тогда, когда об этом не говорится вслух.
Какой способ взаимодействия с ребенком вы выберете — дело вашего вкуса, характера, образования, но главное, спрашивайте себя почаще: «Что я стимулирую в нем данным действием, данным конкретным словом?»
Вы наказали свое дитя — что показали вы ему? Пример жестокости, твердость руки, имеющей власть, или то, как нужно быть свободным и нести ответственность за свои поступки? Сколько чуткости, сколько тонкости требуется родителю, чтобы почувствовать, что именно откликается в маленьком человеке в ответ на поступки и слова взрослых. Только бесконечная энергия любви к ребенку может помочь в этой тяжелой, подчас интуитивной работе души.

В завершение можно сказать, что такое деление на кармические категории очень условно. Один и тот же человек может быть для нас в одном случае сослуживцем, в другом случае — другом, в третьем — любимым человеком, родственником, братом. Дело не в том, чтобы навесить на каждого конкретного человека ярлык «случайный прохожий» или «самый любимый из всех любимых». Задача в том, чтобы в моменты общения всякий раз понимать, что происходит, что допустимо и что недопустимо с данным человеком в данной ситуации

Gyvenimas · Uncategorized

Apie naujus gyvenimo etapus

Iš serijos…

Apie naujus gyvenimo etapus.

Kai ateina laikas pereiti į naują gyvenimo etapą – sekantį dvasinį lygmenį, visada būna apvalymo laikotarpis: seno griovimas, išlaisvinimas nuo jums jau netinkančios energijos žmonių pavidalu, nuo aplinkybių, darbo, aplinkos. Todėl nutrūksta santykiai, „prarandamas” darbas, atrodo kad aplink darosi tuštuma ir šalia to kyla didžiulė vidinė įtampa. Vaizdžiai tai atrodo taip: jausmų vulkanas viduje ir tuštuma supančiame pasaulyje.

Šį procesą reikia išgyventi, pereiti skausmą, pasinėrus giliai į savo vidų – tai ir yra apsivalymo kelias, pasiruošimo judėti toliau patikrinimas, kad parodytumėte Visatai, jog galite į savo gyvenimą įsileisti naujas galimybes.

Pabandykite nesipriešinti pasikeitimams, kurie ateina į jūsų gyvenimą. Vietoj to, tegu gyvenimas gyvena per jus. Ir nesijaudinkite, kad jis verčiasi aukštyn kojomis.

Iš kur jūs žinote, kad gyvenimas, prie kurio jūs pripratote, yra geresnis už tą, kuris ateis?

Sel Reithel