"Mokslas apie džiaugsmą" K.Antarova · Citatos Ištraukos iš knygų

K.Antarova “Mokslas apie džiaugsmą“

Parsisiųsti PDFantarova_mokslas_apie_dziaugsma_PDF

Konkordija Antarova

Mokslas apie džiaugsmą

1.

Atmink, kad džiaugsmas – nenugalima jėga, tuo tarpu nusiminimas ir neigimas sužlugdys viską, ko tik besiimtum. Žinojimas auga ne dėl tavo laimėjimų prieš kitus, išaukštinančių tave laimėjimų. Bet dėl išminties, ramybės ir džiaugsmo, kuriuos tu įgijai tada, kai niekas to nematė. Laimėk mylėdamas – ir tu laimėsi viską. Ieškok džiaugsmingai – ir visa tau atsilieps. Gyvenimas, visas Visatos gyvenimas, visada yra teigimas. Kurti galima tik teigiant. Kas gi nesugeba išmokti savo kasdienos gyvenime teigimo džiaugsmo esant įvairioms aplinkybėms, tas negali tapti šviesa kitų kelyje.

Kuo žmoguje  daugiau savasties instinktų, t.y. kuo jis stipriau sutelkia dėmesį į savąjį „aš“, tuo didesnės ir gilesnės jo abejonės, tuo dažniau iš jo akių byra ašaros, tuo aršesnė jo kova su savąja prigimtimi, su savosiomis aistromis, savosiomis siautulingomis, paskendusiomis troškimuose, nežinančiomis ramybės mintimis.

Kovoje su pačiu savimi dar niekas ir niekada nepatyrė išsigelbėjimo. Nes į priekį einama tik teigiant, bet ne neigiant. Ne kova su aistromis turi užvaldyti žmogaus dėmesį, bet džiaugsminga meilė Gyvenimui, laiminant visas Jos formas, lygmenis ir būties etapus.

Nėra nei ramybės, nei taikos esybėse, kurios ieško vis naujų ir naujų apreiškimo šaltinių. Tai, ką jie nugriebia iš pasitaikančių jiems užrašų ir knygų, visa tai  įsiurbia proto žievės paviršėliais, bet mažai kas įsiskverbia į jų šventų švenčiausiąją  širdies esmę.

Paprasti žodžiai, skambantys  džiugiai, ištariami savosios širdies ramybėje, greičiau pasiekia  tikslą  nei šimtai perrašytų tiesų, išieškotų skirtinguose „šaltiniuose“.

Žmogus turi gyventi, skleisdamas kiekvienam sutiktajam taikos ir ramybės emanacijas. Paprasto žmogaus tikslas visiškai nėra tapti šventuoju ar siekti juo patapti. Bet kiekvieno žmogaus būtiniausia ir privaloma užduotis – pragyventi savo paprastą kasdienę šiandieną taip, kad įnešti į savo ir kitų būtį  lašelį ramybės ir džiaugsmo.

Paprastas jūsų kasdienis darbas. Apkabinkite kiekvieną, pas jus apsilankiusį. Jei pas jus užėjo vienišas žmogus, atiduokite jam visą savo širdies šilumą, kad išėjęs pajustų turįs draugą. Jei ateis sielvartaujantis, nušvieskite jo gyvenimą savuoju džiaugsmu. Jei ateis silpnas, padėkite jums atsiskleidusiu žinojimu apie naują gyvenimo prasmę. Ir jūsų gyvenimas taps palaiminimu žmonėms.

Rūškaniausiais ir tragiškiausiais gyvenimo momentais negalima pamiršti paties svarbiausio: džiaugsmo kad esate gyvas, kad galite kažkam pagelbėti, suteikdami žmonėms ramybės ir saugumo pajautimą.

Niekada neįsileisk nuviliančio „nepasiekiamumo“ jausmo, sutikus kito dvasios didybę. Visada laimink pasiekusį daugiau nei tu ir išliek jam savo džiaugsmą, kad jam būtų  lengviau siekti dar didesnių aukštumų. Paprasčiau, lengviau, linksmiau – šie žodžiai – ištisa programa kiekvienam žmogui. Šiuose žodžiuose įžvelk, kad dvasios didybė, tai ne jungas, ne atsižadėjimas ir ne žygdarbis, o tik pilnatvės harmonija. Ji pasireiškia nuolatiniame, nei minutei nenutrūkstančiame džiaugsme.

Neprisiimk ant savo pečių bereikalingų skolų ir įsipareigojimų. Eik džiaugsmingai. Nubusdamas ryte, laimink savo naują  auštančią dieną ir pasižadėk sau priimti iki galo viską, kas tau joje skirta. Žmogaus širdies kūryba – jo kasdienė įprasta diena. Ji tuo ir pasireiškia, priimant visas kasdienes aplinkybes kaip neišvengiamas, kaip vieninteles savas ir nuskaidrinant jas meile, gailestingumu, atlaidumu. Bet tai nereiškia sulenkti nugarą ir leisti blogiui ant tavęs joti. Tai reiškia ir kovoti, ir mokytis save valdyti, ir kristi, ir vėl keltis, ir įveikti kliūtis, ir jas nugalėti. Galbūt išoriškai ne visada pasiseka jas nugalėti. Bet viduje jas reikia nugalėti su meile.

Siek savo santykius su žmonėmis perkelti iš smulkmeniškų ir sąlygotų nešvarumų į amžinybės ugnį. Laužyk išaugančias sąlygotumų užtvaras tarp tavęs ir žmonių. Ir ieškok visų galimybių suprasti būseną to, su kuo bendrauji. Ir tu visada rasi būdą, kaip į šipulius sudaužyti prietarų kliūtis, nevykusiai atsirandančias tarp žmonių, atverti visa, kas  geriausia savyje, ir pasiekti kito žmogaus širdies šventyklą.  Atrask savyje meilės žiedą ir padėk jį po kojomis tam, su kuo kalbi. Ir tik retkarčiais susitikimai su visiškai piktais žmonėmis liks be tavo mylinčios pergalės.

Broliai ir draugai. Ne tai vadinkite malone, ką patys duodate ar tai jums duodama kaip skola, įsipareigojimas, sunki našta. Nes tai vis dar nesąmoningo suvokimo lygmuo.

Bet malone tai vadinkite, ką duodate džiaugsme, spindinčioje laimėje gyventi ir mylėti.

Ne tas myli, kuris atlieka savosios garbės ir ištikimybės pareigą. Tačiau tas, kuris gyvena ir kvėpuoja būtent dėl to, jog myli ir džiaugiasi, nes kitaip negali.

Ir iš širdies einanti tokio žmogaus meilė, tai ne apgirtimas ir kerai, sukuriantys sąlyginį grožį, bet pats tyriausias grožis, nešantis visiems taiką ir ramybę.

Džiaugsmu audžiama spindinti dvasios materija, džiaugsmu žmogus įvedamas į vienybės su kitais žmonėmis, o pasekoje ir su visa Visata, suvokimą.

2.

Svarbu pačiam tvirtai žinoti, ko būtent tu  sieki. Svarbu nebūti tuščiu ir svyruojančiu viduje, kada  pradedi savo naują kūrybos dieną. Svarbu, vis stipriau teigti ištikimybę tam, ką pasirinkai sau kaip gyvenimo kelią, ir taip užbaigti  šią dieną. Užbaigiant ją, visiškai aiškiai atsakyti sau į klausimą, kame buvai tvirtas, kur nukrypai nuo šviesios idėjos, dėl kurios gyveni ir dirbi. Svarbu  nugyventi kiekvieną dieną  dirbant taip lengvai ir dorai, lyg tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena.

Beprasmiška laukti ypatingų išbandymų. Paprastoje pilkoje kasdienybėje reikia įžiūrėti svarbiausius meilės pasireiškimus, o savo einančią  dieną pragyventi lengvai – štai pats pagrindinis jos bruožas. Gyvenantis meilėje kiekvienos dienos eiliniuose darbuose, turi būti dvasinės vienybės  grandimi su visa jį supančia aplinka.

Tu pasirinkai šį kelią, kuriame jausmų ir minčių heroizmas gyvena ne svajonėse ir idealuose ar fantazijose, o kasdieninės pilkos dienos darbuose. Todėl budriai perprask  tegu ir pačius menkiausius gyvenimo reiškinius – tuos mažiausius dvasios universitetus, šimtai kurių pasitaiko  kiekvieno žmogaus eilinėje dienoje.

Įsisavink pirmąją žmonių, siekiančių eiti koją kojon su savo tauta, su savo amžininkais, taisyklę: NĖRA MENKŲ DALYKŲ. Kiekvienas veiksmas yra arba Gyvenimo teigimas – ir tada tai reiškia bendradarbiavimą su Juo. Arba jis yra paniurusi mintis apie save, o tai yra neigimas, nesuvokimas pagrindinio gyvenimo dėsnio šioje žemėje: visa yra tavyje, ir viskas dėl visuotinio gėrio, nes visa  yra meilė. Neturint tokio supratimo, žmogaus egzistencija yra apnuogintas egoizmas ir neišmanymas.

Įprask kiekvieną einamąjį darbą atlikti kaip patį svarbiausią. Įprask nepilti pipirų ant savo teigiamos kasdienės veiklos ir minčių. Taip apsunkinsi ne tik pats save,  bet ir visus tuos, kurie tave supa.

Negalima siekiant kažko aukštesnio painioti vartotojo sąvokas su išminčiaus suvokimu. Ne tas išminčius ir didvyris, kuris vieną kartą sugebėjo atlikti didelį žygdarbį. O tas, kuris suprato, kad jo paties kasdienė darbo diena ir yra didingiausias dalykas iš to, ką davė jam Gyvenimas.

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina akimirkos, kai jis pradeda kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Visi mes keičiamės, jei judame pirmyn. Bet ne pats tas faktas, kad mes keičiamės, yra svarbus, o tai, KAIP mes įsiliejame į mus bekeičiantį Gyvenimo judėjimą. Jei mes ramiai ir susitvardę pasitinkame pasitaikančius dienos eigoje išorinius įvykius, mes galime nugirsti juose mūsų Gyvenimo akimirkos išmintį. Mes galime pamatyti nepaliaujamą visos Visatos judėjimą, suvokti esantys jos dalimi ir suprasti, kaip giliai mes esame susiję su visu jos judėjimu.

Tik nesitikėk, kad išsilaisvinęs visada gali būti laisvas nuo išorinio šurmulio, nuo jo iliuzinių pančių,  nuo buitinių rūpesčių ir jų sąlygotumo. Geriausiai savo tautai tarnauja tas, kas nepastebi to šurmulio naštos, nes suvokė savo Gyvenimo prasmės esmę: būtent į šią tuštybę įnešti Šviesos jėgą.

Žmogaus gyvenime negali būti nė akimirkos sustojimo. Žmogus be perstojo auga ir keičiasi. Visa, kas yra sąmonėje, keičiasi ir plečiasi. O jeigu žmogus nemoka išmintingai priimti šių besikeičiančių aplinkybių, nesugeba tapti jas nukreipiančia ir valdančia jėga, jos sunaikins jį, kaip šaltis naikina grybų gyvenimą, kaip sausra naikina pelėsius. Ir žinoma, toks žmogus, nemokantis pats besikeisdamas ant savo pečių lengvai ir paprastai nešti gyvenimo naujomis aplinkybėmis naštą, bus panašus į grybą arba į pelėsį, bet ne į besigrūdinančios ir kovoje augančios kūrybinės minties žvilgesį.

Nėra pilkos kasdienybės, yra spindinti šventovė, kurią kiekvieną darbo dieną stato pats žmogus. Ne dangaus platybėse turi skrajoti žmogus, siekdamas gurkštelti grožio ir pailsėti nuo žemiškojo purvo. Bet į purviną, prakaituotą ir sielvarto kupiną žemę jis turi įlieti lašelį savo geranoriškumo. Žmogaus gyvenimas žemėje – tai ta Visatos dalelė, kurią jis sugebėjo priimti į save, savyje kūrybiškai perdirbti, apvalyti kančiomis ir išlieti atgal į Visatą, kad padėti jai judėti pirmyn.

Jei žmonės užsiėmę vien tik kontempliacija, jeigu jų proto ir širdies jėga nukreipta tik į vidinio tobulėjimo paieškas, mes žinome, kad jiems uždarytas amžino judėjimo kelias. Nes Visatoje nėra galimybės gyventi tik sau, neįsitraukiant į pasaulio gyvenimą.

Žmogaus sąmonės pokyčiai negali vykti aukštyn, jei jo širdis tyli ir jis nemato kitose esybėse to paties dangaus, kurį atvėrė savyje.

Auginti jėgą kiekvieną dieną. O tam išmok veikti, o ne laukti, kurti, o ne ruoštis ir kaupti jėgas. Veikimas, veikimas ir dar kartą veikimas – štai toks darbo kelias šioje žemėje.

Tačiau savo amžinąją jėgą tu negali padaryti nei geresne nei blogesne ŠIANDIEN, jei VAKAR pragyvenai tik svajonėmis apie veikimą. O veikė kiti, einantys greta tavęs, kurių dvasios ugnis buvo gal kur kas silpnesnė nei tavoji. Tačiau jie veikė, o tu vis galvojai, kaip veiksi ir praradai savo amžinąją jėgą neveikloje, be naudos ir prasmės prarasdamas praskrendančią akimirką „dabar“.

Pradėdamas naują dieną gyvenk taip, lyg tai būtų tavo paskutinė diena. Tačiau  paskutinė ne pagal norų  gobšumą ir skubotumą, ne pagal dvasines įtampas, o paskutinė pagal darbo harmoningumą ir jo nesavanaudiškumą.

3.

Pagalvok, kas yra BAIMĖ. Tai pats sudėtingiausias iš visų žmogiškųjų pojūčių. Jis niekada žmoguje negyvena vienas, tačiau visada yra apsuptas niekšų spiečiumi, ne ką menkiau griaunančių dvasinį žmogaus gyvenimą, nei pati baimė. Baimė užkrečia ne tik patį žmogų, ji subtiliausiomis vibracijomis užpildo aplink jį visą atmosferą, kurių kiekviena nuodingesnė už kobros nuodus. Tas, kas pilnas baimės, yra užslopintas kaip aktyvi, išmintinga ir laisvai mąstanti būtybė. Mintis tik tada gali lietis, teisingai pagaunant intuicijos blyksnius, kada visa žmogaus asmenybė veikia harmoningai, pusiausvyroje su visomis organizmo jėgomis. Tik tada tu patenki – per sąmoningumą –  į tą viršsąmoninę būseną, kurioje gyvena dvasinė tavo kuriančiosios asmenybės dalis. Jeigu tavo mintis yra akmeniniame baimės bate, tau neįmanoma atitrūkti nuo gyvuliškos, vien tik gyvuliškos, organizmo dalies. Tavo dvasia neišsiskleidžia.

Žmonės, įsivaizduojantys save dvasiškai nušvitusiais, o iš tikrųjų tik retkarčiais nusimetantys akmeninius baimės batus, yra labiausiai apgailėtini iš visų klystančiųjų. Jų amžinos ašaros ir aimanos dėl mylimųjų, tai tik apgailėtinos egoizmo ir  kūniškų prisirišimų prie esamos formos nuotrupos, be jokios tikrosios saviraiškos proveržio.

Žmonės, gainiojami po žemę baimės, yra nepilnavertės žmogiškosios būtybės. Kurti didžius dalykus, kurti Gyvenimą jie negali.

Akys, kurios verkia, negali matyti aiškiai. Kaip ir ausys tų, kurie skundžiasi, guodžiasi ir girdi tik savo širdies liūdesį, negali išgirsti Gyvenimo šauksmo. Ir minorinėje gamoje plakanti širdis monotoniškai tuksi: „Aš, aš, aš“.

Negalima iš savęs išplėšti kokio nors vieno jausmo, kad organizmas aidu neatsakytu į vieną ar kitą dvasios judesį.

Jeigu tu šiandien, šią minutę pasidavei baimei – visas tavo organizmas susirgo. Jeigu tu pažengei džiaugsme ir didvyriškumo jausme – tu įpynei į savo organizmą tas pergalės prielaidas, kurios po tam tikro laiko pradės veikti visame tavo gyvenime.

Jei tu pradedi iš anksto mokyti savo nervus, kaip jiems priimti vieną ar kitą reiškinį, ir dar įpainioji tai į baimės ir prisiminimų tinklus, tu niekada teisingai nepriimsi nei vieno Gyvenimo fakto.

Drąsa, tik drąsa ir narsa atskleidžia žmogų, visas jo jėgas ir talentus. Siek atrasti savyje laisvus Gyvenimo pojūčius, neapsunkintus asmeninėmis nesėkmėmis ir skausmo šiukšlėmis. Joks sielvartas negali sukaustyti tos absoliučiai nepriklausomos esmės, kuri gyvena žmogaus širdyje.

Būkite drąsūs. Nesustokite kelyje tam, kad apverktumėte neteisingus praeities žingsnius. Kiekvienas toks sustojimas uždeda ardantį sluoksnį jūsų dabarčiai. Iš savų klaidų mokosi tik tie, kurie išauga dvasia, suprasdami savo vakarykštį menkumą. Tas, kas sutvirtėjo šiandien, pamatęs vakarykščiame nesusipratime ar barnyje su žmonėmis savo paties klaidą ir nusprendė daugiau jos nebekartoti, tas šiandien aršinu paaugo visuose savo reikaluose ir susitikimuose. Kas gi užpylė ašaromis, skundais, nusivylimu savo vakarykštę nesėkmę, tas šiandien priėmė piktžolės likimą, kurią plačiu ratu aplenkia net alkanas gyvulys.

Žinių troškimas netenka prasmės, neturint dvasinių jėgų panaudoti šias žinias kasdienėje veikloje.

Tiesa, perskaityta verkiančiomis akimis, neapšvies žmogaus kelio jo pilkoje kasdienybėje. Ir jo diena, perskaičius tiesą, liks pilka diena, kupina abejonių ir kankinančių norų diena.

Tiesa, perskaityta akimis, kurios nustojo verkti, nušvies pilką žmogaus dieną. Dienos eigoje sukurs jame keletą šventovių, nes jis įvedė tiesą į savosios dienos darbus. Ir diena jo tapo spindinčia džiaugsmo diena gyventi, o ne liūdesio ir visų dvasinių vertybių, kurias surinko anksčiau, pakrikimo diena.

Švara ir bebaimiškumas – pirmos dvasinės pasaulėžiūros sąlygos. Visa jėga ir visa nauja tavo egzistavimo prasmė – išmokti nieko nebijoti. Mokykis visiško bebaimiškumo. Ir neužmiršk, kad narsa – ne tik bailumo nebuvimas. Tai visuminis organizmo darbingumas, visiška ramybė pavojaus atmosferoje.

Tačiau susivaldymas gali tapti beprasmiu, jei tai tik asmeninis aktas, o ne aktyvi jėga. Ta jėga, kuri priima į save sutiktojo susierzinimo emanacijas ir užgesina jas, kaip sandarus dangtelis, tvirtai užspaudžiantis puodynę su raudonomis anglimis ir sulaikantis jų liepsną.

Neįmanoma slėpti viduje nesantarvės, kankintis ir sproginėti, o išoriškai rodyti tariamą ramybę ir šiuo dviveidišku susivaldymu padėti žmogui įveikti sunkias minutes. Tik išties išmintingas elgesys, tai yra tvirtai įtikėta vidinė ramybės būsena, gali padėti artimui. Vien tik savo pasirodymu, vienu susitikimu jis gali nutraukti tūkstančius žmonių dramų. Toks gyvas išminčiaus pavyzdys. Ir kokiu pavidalu tai žmogui bepasirodytų, gali pakelti jo jėgas didvyriškam poelgiui. Gali padėti jam pasikeisti iš menko, vien dėl savęs pergyvenančio vienos gatvės žmogaus į dvasingą savęs kaip visos Visatos vieneto suvokimą. Visatos, neišvengiamai pavaldžios vienam ir tam pačiam tikslingumo įstatymui, kuris veda visa kas gyva žemėje – nuo vabalėlio iki žmogaus – į tobulybę. Jūs galite pasakyti, kad visa tai žinote ir suprantate. O iš tiesų, tai nieko nežinote ir nesuprantate. Todėl, kad išminties kalba žinoti – tai reiškia mokėti. O suprasti – tai reiškia veikti. Tas, kas kalba, kad žino ir supranta, tačiau nemoka veikti savo darbo dienoje, iš tiesų nieko nežino. Jis savo nemokšiškumu niekuo nesiskiria nuo cirko šunų ir arklių, paprasčiausiai įvaldžiusių eilę įprastų asociacijų, įsisavintų ta ar kita tvarka.

Gyvenime yra tik viena nenugalima jėga, ir ta jėga – Džiaugsmas. Kiekvieną kartą, kai jums kas nors nepavyksta, kai jūs norite nugalėti visas kliūtis ir pasiekti rezultatų, laimėkite mylėdami ir besidžiaugdami. Kiekviena jūsų ašara ir nusivylimo žodžiai, sugniuždys tai, ką jau pasiekėte per savo gebėjimus ir atitolins pergalę toli nuo jūsų.

4.

Kelias – tai nepertraukiamas judėjimas, kur negali būti nei akimirkos sustojimo. Kai tik pyktis ir susierzinimas įsibrauna į kelią, tai yra į paties žmogaus veiksmus, visas kelias sustoja. Nebeskamba jo harmonija ir vėl reikia ieškoti, kaip įsilieti į Visatos simfoniją, nužengusią savo kūryboje į priekį, kol žmogus mindžikavo vietoje. Niekam nėra galimybės kilti Visatos laipteliais, jei jo būdas sunkus sutiktiesiems, jei jo susierzinimo šūksnis ar pamokoma, nepatenkinta kalba nepadeda sutiktajam nusiraminti, bet iššaukia jame protestą.

Visur viso gyvenimo pirmoji grandis – ramybė širdyje. Kuo didesnėje taikoje žmogus eina per gyvenimą, tuo plačiau ir toliau jis mato. O kuo toliau mato, tuo vis labiau supranta, koks jis mažas, kiek mažai gali ir žino, kiek dar daug jam reikia pasiekti.

Perjunkite savo mintis, pamirškite save ir galvokite tik apie tai, kaip nesuardyti visuotinės harmonijos savo dygiomis srovėmis. Pragyvendamas dieną, žmogus turi kuo daugiau galvoti, kaip įnešti didžiausią taikos dalį į darbus ir susitikimus. Ramybė, kurią viena siela įlieja kitai – tai tie klijai, kurie užgydo susierzinimo žaizdas, prie siautėjančių aistrų mėlynių prideda šildantį kompresą ir įlieja balzamą į nusivylusią pašnekovo širdį.

Niekada nepamirškite, kad visa veikla, kokia kilni ji bebūtų, daugeliu atveju bus sunki jūsų sutiktiesiems, jei pats būsite maište ir nesantaikoje. Vertingiausias darbas nebus prieinamas masėms, jei pats dirbantysis buvo nuolat ties riba prarasti savitvardą. Jo darbas, net genialus, liks prieinamas tik nedaugeliui, nes įgyvendinti didžią ar mažą idėją liaudies masėse gali tik tas, kurio jėgos yra nuolatinėje pusiausvyroje.

Neturint ramybės savo širdyje, negalima jos perduoti kitam. Duoti galima tik tai, ką turi pats. Kitu atveju, visos pastangos atnešti žmogui taiką ir paguodą bus tik tuščias žiedas, protavimo spiralė, žodžiai, be prasmės ir tikslo paleisti į eterį, kur ir be šito daugybė šiukšlių. Jei pamokslas apie naujas idėjas mažai efektingas, tai tik dėl to, kad jis yra visiškai formalus. Kviesdami žmones aukoms ir netektims dėl aukštų tikslų, pamokslininkai dažniausiai padaro išimtis sau. Tuos iš jų, kurie neša pamokslą ne žodžiu, bet gyvu pavyzdžiu, visada lydi sėkmė.

Mūsų vaizduotės kuriamos meilės ir grožio iliuzijos mus kankina tol, kol mes patys sau neišsikovojame nuo jų pilnos laisvės. Ir tik tada griūva mūsų išorinio grožio iliuziniai troškimai, kada mumyse atgyja visas grožis, kurį nešiojamės savyje. Visi širdgėlos, netekčių, nusivylimų postūmiai moko suprasti, kad nėra laimės sąlygiškose iliuzijose. Laimė gyvena tik laisvame savanoriškame darbe, nepriklausančiame nuo apdovanojimų ir pagyrų, kurias mums už jį suteiks.

Jei jūs vertinate tik žemiškas vertybes, tokias kaip pinigus, brangenybes, turtus ir su jomis susijusią išorinę padėtį, o sielos klausimai jums yra bereikalingas nemokamas priedas, jūsų pastangos  įgyti tikrąsias žinias, kurios priklauso didingam gyvenimui, visada baigsis nusivylimais.

Ieškokite žinojimo, kad suprastumėte, jog nelaimės kaip tokios nėra. Viskas, visi stebuklai ir nelaimės yra pačiame žmoguje. Kai žmogui atsiveria žinojimas, jis tampa ramus, nes jame atgyja išmintis. Neieškokite stebuklų, jų nėra. Ieškokite žinojimo – jis yra. Ir visa tai, ką žmonės vadina stebuklais, tai tik vienas ar kitas žinojimo lygmuo.

Perspektyva, atveriama žinojimu, atsiveria kiekvienam ne iš karto, kaip perspektyvos pojūtis dailininkui. Dvasinių žinių knyga nėra išorėje, ji žmogaus širdyje. Ir skaityti ją gali tik tas, kuris mokosi gyventi kiekvieną naują dieną, kurią pradėjo, vis keldamas savo kūrybos lygį.

Parsisiųsti PDFantarova_mokslas_apie_dziaugsma_PDF

Vertė: Gintara Kukenienė Padmini

Redagavo: R.G. Narajanas

www.yogi.lt

Reklama