Citatos _Kitos · Uncategorized

Eilės. Angele sarge

Angele sarge man paskirtasis,
būk prie manęs tu namo gerasis.
Vakarą, naktį , rytą ir dieną
saugoki mano žingsnį kiekvieną.
Gerasis šviesos spindulėli,
apsaugok, apšviesk ir veski
šiandien dabar visados ir per amžius,
Amen“.

Reklama
Citatos Ištraukos iš knygų · Uncategorized

Apie savęs pažinimą. Kahill Gibran

“Apie savęs pažinimą…

…Ir paprašė vyras: Kalbėk mums apie Savęs Pažinimą…

…“Jūsų širdys tyloje pažįsta dienų ir naktų paslaptis.
Bet jūsų ausys trokšta išgirsti, ką sako jūsų širdis.
Jūs norit pažinti žodžiais tai, ką visada žinojote mintimis.
Jūs norit pirštais paliesti savo nuogą svajonių kūną.

Ir gerai, jei taip bus…, nes
Slaptas jūsų sielos šaltinis turi išsilieti ir gurgėdamas nutekėti jūron.
Ir jūsų beribių gelmių lobis atsivers jūsų akims.

Bet nesistenkit pasverti savo nežinomo lobio;
Ir neieškokit savęs pažinimo gelmių su kuoka ar svambalu!

Nes jūsų Aš – tai beribė ir neišmatuojama jūra.

Nesakykit: “Aš radau tą tiesą“, verčiau sakykit: “Aš radau kažkokią tiesą“.
Nesakykit: “Aš radau Sielos taką“, verčiau sakykit: “Sutikau Sielą, einančią mano taku“.

Nes Siela vaikščioja visais takais.
Siela neina viena kryptimi ir neauga kaip nendrė.
Siela išsiskleidžia kaip daugybę žiedlapių turintis Lotosas.“

/ PRANAŠAS.Kahlil Gibran/

Charakterio lavinimas · Citatos Ištraukos iš knygų · Skyrybos · Uncategorized

DVASINĖS SKYRYBOS.Debbie Ford

dvasinesskyrybos.jpg Skyrybos kaip galimybė susikurti nepaprastą gyvenimą. Debbie Ford

Nėra tokio dalyko kaip skyrybos.
Jeigu sutiksime su apibrėžimu, pateikiamu mažiausiai viename žodyne, skyrybos reiškia visišką išskyrimą, atskyrimą. Tokio dalyko nėra.
Visatoje atskyrimas neegzistuoja.

Daugumai mūsų tai yra gera ir kartu bloga žinia. Gera žinia ta, kad mes niekada nesame ir niekada nebūsime vieni. Bloga žinia, kad negalime visiškai atsikratyti nė vieno žmogaus. Mes negalime atskirti savęs nuo kitų.
Taigi, nutraukti santykių neįmanoma.
Įmanoma tik juos pakeisti.

Turbūt tai bene pats svarbiausias dalykas, kurį žmonės turėtų suvokti užmegzdami santykius. Nėra tokių santykių, kurie turėtų pabaigą. Todėl pagrindinis klausimas yra ne tai, ar ketiname užmegzti santykius, o kokie tie santykiai bus.

Mūsų santykiai su kitu žmogumi tęsiasi be galo. Net jeigu daugiau niekada to žmogaus nesutinkame, santykiai su juo tęsiasi. Jų pobūdis daro įtaką mūsų gyvenimui.

Iš visų santykių, kuriuos užmezgame su kitais žmonėmis, santuokinis ryšys paprastai mums daro didžiausią įtaką. Todėl santuokos nutraukimas dažnai būna nepaprastai skausminga patirtis. Vis dėlto išsiskyrimas, dėl kurio liūdime, tėra mūsų vaizduotės prasimanymas. Įsivaizduojame, kad santuoką galime nutraukti, tačiau tai tik iliuzija. Kai tai suvokiame, pradedame sveikti.
Santuokos negalima nutraukti. Galime sakyti, kad santuoka nutraukta, galime netgi gauti valstybės tarnautojų patvirtinimą, bet negalime iš tikrųjų jos nutraukti. Negalime nuspręsti, kad dviejų sielų sąjunga liovėsi egzistavusi. Pasirodo, tų, kuriuos Dievas sujungė, iš tiesų niekas negali išskirti.
Netgi kai tai, kas buvo sujungta, atskiriama, kiekvienoje puselėje išlieka kitos puselės dalis. Kitaip tariant, įmanoma padalinti, bet neįmanoma liautis buvus vienas kito dalimi.

Įmuškite į dubenį du kiaušinius ir juos sumaišykite, o tada pamėginkite vieną nuo kito atskirti.
To padaryti neįmanoma.
Žmonės yra kaip tie kiaušiniai dubenyje.
Visi esame vieni su kitais susipynę.
Kai išgyvename skyrybas, mums gali atrodyti, kad gyvenimas visiškai susijaukė, ir mes jau niekada neatsigausime.

Ši knyga apie tai, kaip išgyti praradus dalį savęs. Apie tai, kad kaip tik tada, kai mums atrodo, jog gyvenimas byra į šipulius, jis galbūt pirmą kartą įgauna savo tikrąją prasmę. Tai nepaprasta kelionė per pasibaigusios meilės tamsą į niekada nesibaigiančios meilės šviesą: meilės sau, meilės gyvenimui – meilės Dievui.

Ši knyga yra stebuklinga. Ji suteikia vilties ir supratimo ten, kur dažnai viešpatauja neviltis ir tamsa. Kai kenčiame, nepastebime gyvenimo džiaugsmo, negalime dainuoti, neįstengiame šokti džiaugsmingo gyvenimo šokio. Ši knyga apie tai, kaip išsigydyti didžiausią skausmą, kokį tik gali sukelti gyvenimas: dėl žlugusios svajonės praradus meilę. Ji yra apie tai, kad meilė niekur nedingsta, ir jeigu tik atsibusime, galėsime gyventi savo svajonių gyvenimą.
Debė Ford padarė šį stebuklą įmanomą ir įteikė mums didžiausią dovaną: savo patirtį. Ji išgyveno skyrybas, iškentė skausmą ir priėmė visa tai kaip didžiausią gyvenimo pamoką. Giliai išgyvenusi šią patirtį, pasisėmė amžių išminties.

Debė šia išmintimi dalijasi savo knygoje, todėl mūsų kelias į savą išmintį gali būti kur kas trumpesnis, reikalaujantis mažiau pastangų ir ne toks skausmingas, koks galėtų būti. Nors Debės Ford išmintis dar nėra mūsų išmintis, ji kaip švyturys naktyje gali nurodyti mums kelią. Kelią atgal į save.
Tai yra šios knygos dovanojamas stebuklas: ji gali padėti mums grįžti į save.
Juk kaip tik save prarandame per skyrybas. Tai niekada nebūna kitas žmogus. Tai, ką manomės praradę, yra mūsų savastis. Sutrypiamos gražiausios mūsų mintys apie save: kad mokame mylėti ir esame verti meilės; kad su mumis malonu būti ir kad esame iš tų žmonių, kurių niekas nenorėtų palikti; kad mokame pasirinkti ir tinkamai įvertinti kitus žmones; kad galime pasitikėti savo širdimi ir kad mūsų meilė, dovanojama iš visos širdies, nugalės visas kliūtis.
Per skyrybas prarandame save, todėl skyrybos ir suteikia tiek daug skausmo.
Šiuo atveju mums į pagalbą ateina Debė Ford, nuostabi šiuolaikinė mokytoja, ir parodo, kaip galime vėl save atrasti. Ji padeda suprasti, kad to, ko manomės netekę, iš tiesų niekada nepraradome ir negalime prarasti to, Kas Mes Iš Tikrųjų Esame.

Žingsnis po žingsnio vesdama mus keliu į išgijimą, suprantamai viską paaiškindama ir pasiremdama pavyzdžiais iš savo ir kitų žmonių gyvenimo, Debė padaro nuostabiausią dalyką, kokį tik gali padaryti mokytojas. Sudėtingus dalykus ji paverčia paprastais. Palengvina tai, kas sunku. Tai, kas neįmanoma, ji paverčia įmanomu.
Po skyrybų maniau, kad daugiau niekada gyvenime nebūsiu laimingas. Dabar esu laimingesnis nei kada nors anksčiau, tačiau mano kelias į šią laimę buvo be galo ilgas. Labai gaila, kad anuomet neturėjau šio Debės Ford žemėlapio.
Jūs jį turite.

Jūs galite sužinoti, kaip praradimą paversti laimėjimu, galite suprasti, kad iš tiesų nieko neprarandame, kad santykiai neturi pabaigos, bet skausmas ją turi.
Tai tikrai didelės dovanos. Esu nuoširdžiai dėkingas Debei, kad pasidalino su visais savo išmintimi, įgyta per patirtį. Ji skleidžia meilę ir šviesą tada, kai žmogui labiausiai to reikia.

Ar šiuo metu patys išgyvenate skyrybas, ar svarstote šią galimybę, jau išsiskyrėte, ar padedate skyrybas išgyventi kitiems žmonėms, – ši knyga jums bus naudinga visą likusį gyvenimą.

Debe Ford, tegul Dievas jus laimina.
Neale Donald Walsh

 

 

Citatos _Kitos

Ar galiu padėti pasauliui, kai esu kalno papėdėje

Ar galiu padėti pasauliui, kai esu kalno papėdėje (matymo trūkume, neišmanyme), kai protas pilnas klausimų, kurie kankina dieną naktį ir kelia baimę?
Padėti pasauliui galiu tik žengdama link galimybių plačiau matyti (įgydama daugiau tikrumo, sąmonėdama), judėdama link kalno viršūnės. Ten aukščiau, išminčiai sako, klausimų nelieka, tirpsta baimės.
Kaip galiu padėti pasauliui? Belsti, prašyti VIDUJE. Ten ir kalno viršus, ir pasaulis platus. Ten atmintis, ten patirtis, ten sąmonė. Ten gyvena Taika smile emoticon
Susivokiantys, tapę STEBĖTOJAIS žino dieviško žaidimo taisykles. Žino, kad tereikia laikytis visatos dėsnių, būti savo misijoje ir Harmonija, TAIKA, Šviesa ir Meilė plinta savaime.

Charakterio lavinimas · Citatos Ištraukos iš knygų

Prisirišimų paleidimas. Mažų žingsnelių menas

Mažų žingsnelių menas

Praktika. Kaip paleisti prisirišimą prie artimo žmogaus?
Per savo gyvenimą mes tik ir raišiojamės. Prie tėvų, draugų, sutuoktinių, vaikų… Prie profesijos, malonios veiklos, įvairių įpročių ir kasdienių ritualų. „Aš negaliu be jo gyventi“ – verkia draugė ir nesupranta, kodėl vyras veržiasi iš tokio mylinčio ir išpuoselėto glėbio. „Aš negaliu prarasti šio darbo, man tai – pasaulio pabaiga“ – guodžiasi kolegė. „Tik ši dvasinė praktika man padeda gyventi pilnavertį gyvenimą“… Girdėta?…
Visa tai – prisirišimai. Prisirišimai, kurie, imituodami meilę, tarsi turėtų būti laimės garantai, o sukelia tik kančią ir skausmą. Ir dažniausiai – ne tik mums.

Išlaisvinę širdis nuo prisirišimų mes išsivaduojame nuo baimės jų netekti. Ta baimė – vien apie tai pagalvojus – gniaužia gerklę, dusina ir veržiasi iš akių ašarų lavinomis. Paleiskime ją. Patikėkite – atlikus šį pratimą niekas jūsų nepaliks. Juk išsivadavę nuo prisirišimų jūs šviečiate kaip saulė, nes jūsų širdyje atsiranda ramybė ir besąlyginė meilė – nes norą turėti artimą žmogų pakeičia noras, kad jis būtų laimingas. Nuo saulės niekas nebėga, priešingai, visi nori pasišidyti jos spinduliuose. Visi grįžta į jos gyvybę dovanojančius ir sušildančius spindulius.

Prisirišimai nesuteikia nei laimės, nei meilės, nei laisvės. Žmogus kenčia, nes viską ir visus laiko prie savęs pririšęs. Tiems ryšiams palaikyti jis eikvoja begalę jėgų ir energijos, ir tai neatneša nei jam, nei kitam žmogui nei laimės, nei džiaugsmo. Nes „įsikibimas“ visada slegia. Yra toks posakis: „jei nori išsaugoti – paleisk“. Ir tai – tiesa, nes tik atsirišę mes galime pritraukti kitą žmogų. Nes visada maloniau būti su žmogumi, kuris nori su tavimi būti, o ne su tokiu, kuriam tavęs mirtinai reikia…

Praktika: Prisirišimų išplukdymas

Įjunkite malonią, ramią muziką, patogiai atsisėskite, užsimerkite ir atsipalaiduokite.

Įsivaizduokite, kad esate uoste, ir išlydite laivu išplaukiantį jums artimą ir brangų žmogų.

Išlydėjimo akimirka yra labai svarbi. Jūs pajusite išsiskyrimo, netekties skausmą. Būtent pajutę ir priėmę šį skausmą, mes išrauname iš širdies šią prieraišą, tai ir yra išsilaisivinimo esmė, praktikos efektyvumo rodiklis.

Pasistenkite iš tiesų paleisti tą žmogų, paleisti jį visiems laikams. Tebūnie jo laivas gražus, didingas, prabangus, apšviestas margaspalvių šviesų, o jame yar viskas, ko gali prisireikti tolimose kelionėse.

Būtinai matykite, kaip laivas atsišvartuoja ir plaukia vis tolyn, ir iš visos širdies linkėkite geros, laimingos ir džiaugsmingos kelionės. Linkėkite, laimės, meilės ir visokeriopos sėkmės. Tegu to laivo bures įtempia jūsų meilės vėjai. Svarbiausia, kad žmogus tame laive būtų labai laimingas! Tad įsivaizduokite ,kad tame laive yra viskas, kas teikia jam laimę (jei plaukia vaikas – tai gali būti ir viskas „Disneilendas“, medžioklė ar žūklė vyrui). Taip, labai skaudu įsivaizduoti, kad jūsų artimas žmogus laimingas pasaulyje, kuriame nėra jūsų. Tačiau padarykite tai – paleiskite jį.

Būtent tą akimirką įvyksta atsirišimas. Kai tai išgyvename, kai priimame išsiskyrimo skausmą, vienišumą ir jausmą, kad esame palikti, juos pakeičia dieviškojo įkvėpimo ir vienybės jausmas. Vienybės su pačiu savimi, su visu pasauliu. Mūsų širdis išsiskleidžia kaip nuostabaus grožio gėlė, kaip paukštis išskleidžia sparnus. Tai – didingas, nuostabus, stebuklingas būvis.

Kai mes paleidžiame – linkėdami meilės, mūsų Širdies Šviesos persijungia iš artimųjų į tolimąsias, ir mūsų žmogiškoji meilė transformuojasi į dieviškąją, iš prieraišios tapdama besąlygine.

Ir atminkite: negalima nukirsti ar nutraukti lynų, juos privalu atrišti. Nevalia įsivaizduoti, kad laivas nenuplaukė, o kursuoja jūsų įlankoje. Negalima plukdyti žmogaus laive, kuris negalėtų apiplaukti aplink pasaulį ir būtų priverstas netrukus grįžti. Paleidimo procesas turi būti visiškai nuoširdus, sąžiningas ir totalus – tuomet sulauksite rezultato. Mes turime išlydėti laivą suvokdami, kad jis gali niekuomet nebegrįžti, ir vis tiek linkėdami išlydimam žmogui laimingo, džiaugsmo kupino gyvenimo. Ir būtinai matykite, koks laimingas tame laive yra tas žmogus.

Palaukite, kol jūsų vaizduotėje laivas išplauks ir virs mažyčiu taškeliu dideliame vandenyne. Nuoširdžiai išjauskite visą išsiskyrimo skausmą, ir tuomet jus aplankys didžiosios laisvės pojūtis, džiaugsmas, kuris išliks su jumis.

Kaskart ką nors paleisdami mes tarsi numirštame, išgyvename kažką panašaus į mirtį. Tačiau po mirties seka naujas gimimas.

Pradėkite praktiką nuo vieno, paties svarbiausio žmogaus, o tuomet išleiskite į kelionę laivu kitus artimuosius ir jums brangius žmones – tėvus, vaikus, draugus ir t.t.

Ir su kiekvienomis palydėtuvėmis jūsų vienišumo skausmą pakeis harmoninga ramybė ir lengvumas. Laisvės, džiaugsmo, šviesos pojūtis tik augs.

O tiems, kad nori tuo užsiimti rimtai – rašytojo, keliautojo ir senovės civilizacijų tyrėjas V. Lermontovas siūlo

Budos praktika
1. Pirmąjį kartą atlikite šią praktiką su vienu žmogumi – tuo, kuriam jaučiate pačią stipriausią prieraišą.
2. Antrosios praktikos metu pakartotinai paleiskite pirmąjį žmogų ir pridėkite kitus artimuosius – išlydėkite mylimuosius, tėvus, vaikus, gimines, draugus. Kiekvienam įrenkite po asmeninį laivą, nors galima vienu laivu plukdyti ir po kelis. Nuspręskite patys. Svarbiausia, kad visi žmonės laivuose būtų laimingi ir džiaugtųsi, o Jūs išsisikirtumėte iš tikrųjų – t. y. Pajustumėte išsisikirimo skausmą ir meilę, kokią jaučiate išplaukiantiesiems.
3. Trečiąjį kartą atlikite paleidimo ritualą su 1 ir 2-aisiais, po to paleiskite jus nuskriaudusius ir jūsų nuskriaustus žmones, tuos, prieš ką jaučiate kaltę ir kurių bijote. Svarbiausia – paleisti juos labai džiugius ir laimingus.
4. Ketvirtą kartą su jais visais paleiskite ie savo „pozityviąsias“ prieraišas – svajones, planus ir viltis.
5. Prie 1-4 praktikų paleidžiame ir visus autoritetus, mokytojus, mokymus, knygas – viską, kas jums dvasiškai brangu.
6. Šeštąjį kartą atlikus visas penkias praktikas paleisite visus savo materialiąsias gėrybes: pinigus, būstą, automobilį, sodybą, akcijas, santaupas, drabužius ir daiktus. Taip, kad nebeturėtumėte visiškai nieko, stovėtumėte nuogybėje.
7. Paskutinė praktika – įgyvendinę pirmus šešis punktus, įsodinkite į laivą save. Ir pajuskite, kaip su jumis lieka tik jūsų tikrasis Aš – ir kaip lengva, kaip paprasta ir kokia laimė yra gyventi šiame pasaulyje…

Praktikos šaltinis: V. Lermontovas „Sukurk savo likimą“

Parengė Audra Maksvytienė

Citatos _Kitos

Žmogus – tai Motinos Žemės sūnus

Iš tiesų sakau jums: žmogus – tai Motinos Žemės sūnus. Iš Jos žmogaus sūnus gauna kūną savo, ir naujagimio kūnas auga, žindomas savo Motinos. Iš tiesų sakau jums: jūs ir Motina Žemė yra viena. Ji yra jumyse, o jūs – Joje. Iš Jos jūs gimėte, jūs gyvenate iš Jos, ir į Ją sugrįžtate. Todėl laikykitės Jos dėsnių, nes gi niekas ilgai negyvens, nesidžiaugs kiekviena akimirka, jeigu negerbs Motinos savo ir nesilaikys Jos dėsnių.

http://onko-stop.lt/index.php/lt/knyga/jezaus-kristaus-sandoros-evangelija/

Citatos _Kitos

-Niekas nesijuokia iš Dievo. Jau dabar. Anantara das

-Niekas nesijuokia iš Dievo ligoninėje.
-Niekas nesijuokia iš Dievo kare.
-Niekas nesijuokia iš Dievo gaisro ar potvynio metu .
-Niekas nesijuokia iš Dievo, kai lėktuvą pradeda stipriai kratyti.
-Niekas nesijuokia iš Dievo, kai tamsoje pastoja kelią du nepažįstami.
Tačiau vakarėlyje anekdotai apie Dievą ir replikos, kad Dievas mūsų nekenčia, visiem būna labai juokingi.
Bet niekas nesijuokia iš Dievo, kai kiekviena savo kūno ląstele pajaučia šaltą mirties kvėpavimą, kai mirtis yra kažkur labai netoli už nugaros, ar stovi veidu į veidą.
Niekas nesijuoks iš Dievo teismo dieną …..

Vieną žmogų vijosi tigras. Žmogus bėgdamas nuo to tigro įkrito į bedugnę, bet krisdamas spėjo užsikabinti už išlindusio kalno šlaite augusio medžio šaknies. Žmogus įsikabino už tos šaknies ir žvalgosi, galvodamas kaip išsigelbėti.

Pažvelgęs žemyn, jis pamatė, kad bedugnės apačioje vaikščioja dar vienas tigras ir žiūrėdamas į viršų, į kabantį žmogų, laukia kol tas nukris.

Tuo metu, kai žmogus pamatė apačioje vaikštinėjantį tigrą, iš po medžio šaknies išlindo pelė ir pradėjo tą šaknį graužti. Ir kai tik ta šaknis jau buvo benutrūkstanti nuo medžio, žmogus pamatė priešais save prisirpusią raudoną žemuogę, kuri augo to kalno šlaite. Ir žmogus nieko nelaukdamas, nuskynė tą žemuogę ir suvalgė.

Kokia šio pasakojimo prasmė? Kas čia paslėpta ir ką čia kaip reikėtų suprasti?

Pirmas tigras, kuris vijosi žmogų – tai mūsų praeitis, nuo kurios mes bėgame.

Antras tigras, kuris laukia bedugnės dugne – mūsų ateitis, kurios mes bijome.

Medžio šaknis – tai mūsų gyvenimas, mes labai gi bijome mirti ir iš visų jėgų kabinamės už šio gyvenimo.

Pelė, kuri griaužė medžio šaknį – tai negailestingas laikas, kuris neša mus į senatvę ir mirtį.

Prisirpusi graži žemuogė – tai dabarties akimirka.

Žmogus, suvalgęs žemuogę papuolė į dabartį ir suprato gyvenimo vertę, bei pamatė gyvenimo grožį.

Dėl ko aš pradėjau šios dienos dienoraštį nuo šio pasakojimo?

Ogi todėl, kad iš tų laiškų, kuriuos gaunu ir iš susitikimų su žmonėms, aš matau, kad visi bėga į ateitį, tikėdamiesi ten kažkas juos padarys laimingais. Tos ateities visi bijo, tačiau viliasi, kad ten ateityje tai gal bus geriau, negu dabar.

Taip begyvendami mes sulaukiame tik tai ko sulaukė mūsų tėvai, seneliai ir visi prieš mus gyvenę mūsų giminaičiai, ir visi žmonės. Jie visi sulaukė tik senatvės ir mirties.

Mūsų ateitis yra šiandien, mūsų ateitis yra jau dabar.

Labai pavojinga laukti ateities ir viltis, kad kažkas pasikeis.

Kodėl pavojinga?

Taip mes degraduojame. Degraduoja tiksliau mūsų sąmonė. Mus ir taip supa iliuzinis pasaulis ir jeigu dar laukti, kad ateityje kažkas pasikeis, o dabar tai „nėra“ gyvenimo. Tai mes fiziškai ir psichiškai jau esame sunaikinti.

Ateitis keičiasi, jeigu keičiame dabartį.

Mes nuo pat pradžių, nepriklausomai kur gimstame esame amžini ir šį pasaulį reikėtų pamatyti per amžinybės aspektą.

Reikėtų išmokti jau dabar vertinti tai ką turime.

Reikėtų jau dabar apkabinti savo tėvus, reikėtų jau dabar pasakyti sutuoktiniui, kad Jį mylime

Reikėtų jau dabar pamatyti Saulę ir dangų.

Reikėtų jau dabar pasigaminti sveiko ir skanaus maisto.

Reikėtu jau dabar mesti gerti alkoholį, mesti rūkyti cigaretes.

Reikėtų jau dabar anksti ryte keltis.

Reikėtų jau dabar nemeluoti.

Reikėtų jau dabar nieko nekritikuoti.

Reikėtų jau dabar šypsotis.

Reikėtų jau dabar nebežiūrėti televizoriaus.

Reikėtų jau dabar paskambinti mamai.

Reikėtų jau dabar skaityti tik dvasines knygas.

Reikėtų jau dabar išsivalyti spintą ir atiduoti kažkam ko mums nereikia.

Reikėtų jau dabar pradėti aukoti 10 procentų nuo savo atlyginimo, jeigu norime turėti pinigų.

Reikėtų jau dabar kasdien ryte ir vakare maudytis po dušu.

Reikėtų jau dabar mesti gerti kavą, juodą ir žalią arbatas.

Reikėtų jau dabar atleisti visiems kas mus įžeidė ar užgavo.

Reikėtų jau dabar pradėti lankytis bažnyčiose ar šventyklose.

Reikėtų jau dabar įsigyti rožančių ar džapą malą ir pradėti melstis.

Reikėtų jau dabar į savo gyvenimą priimti dvasinį mokytoją.

Reikėtų jau dabar savo viduje nuspręsti eiti tik pas Dievą.

Tik tiek žmogui ir reikėtų, kad viskas pasikeistų. Žmogui reikia tik viduje priimti svarbiausią sprendimą ir gyvenimas pasisuks visai į kitą pusę. Tada joks tigras mūsų nesivys ir joks tigras mūsų nelauks ateityje. Kitaip vienas tigras vysis, o kitas lauks priekyje. Ir arba vienas arba kitas, arba abu mus sudraskys.

Aš Jus myliu

http://www.anantara.lt/cgblog/56/Dienorastis-Indija-Vrindavanas.html

Charakterio lavinimas · Citatos _Kitos · Žmogaus tipai. Veiklos sritys. Žmogaus paskirtis

Idealizacijos. Prisirišimas prie aukštesnės paskirties. Lazarevas

S.Lazerevas, Karmos diagnostika

Galima prisirišti prie pinigų, šeimos, gabumų ir išminties, o galima ir prie savo aukštesnės paskirties. Praeituose gyvenimuose jūs turėjote nuostabių savybių, jomis remdamasi galėjote vesti paskui save žmones ir jiems padėti, tačiau prisirišote prie to, gailėdamasi, kad kai kuo padėti neįstengėte, niekindama tuos, kas trukdė jums tai daryti, prikaišiodama sau, kad nepadarėte daugiau. Ir šiame gyvenime dvasiškai jūs prievartaujate žmones, bandydama juos pakeisti ir padaryti sau pavaldžius. Jums atrodo, kad esate protingesnė, gabesnė ir toliaregiškesnė, nors tai iš jūsų jau atimta, kadangi siela prie to prisirišo. Suvokite, kad gyvenimo prasmė negali būti vien tik pagalba žmonėms.

– Atleiskite, – stebisi moteris, – o kas gi?

– Gyvenimo prasmė – meilė Dievui, šio jausmo kaupimas, o pagalba žmonėms – žemiškumo vystymasis ir sukauptos meilės realizacija.