Skyrybos · Sutuoktinio paieška. Sužadėtuvės. Santykiai iki vestuvių · Šeima

Keturios skyrybų fazės ir svarbiausi šeimos aspektai. Ruslan Naruševič

„Jeigu automobilius vairuotume taip, kaip kuriame šeimas, į gatvę nebūtų įmanoma išeiti, nes net lygiame kelyje mūsų lauktų mirtis“, – sako šeimų konsultantas, psichologas, astrologas iš Latvijos Ruslanas Naruševičius.

Daugiau Ji24.ltnaujienų, patarimų ir diskusijų – mūsų Facebook puslapyje!

– Kodėl Jūsų seminarų pagrindinė tema yra būtent šeima?

– Daug metų konsultuodavau žmones kaip astrologas. Žmonės ateidavo prognozių dėl įvairių problemų ir labai dažnai – dėl skyrybų, konfliktų šeimoje ir pan.  Palengva pamačiau, kad neįmanoma vien astrologijos rėmuose atsakyti į šiuos klausimus, nes ne visada žmogaus gyvenimą lemia astrologija, žmonės patys priima sprendimus, patys veda, patys išsiskiria, patys laikosi savo pozicijos arba nusileidžia kitam.

Pradėjau studijuoti sritį, kuri nesusijusi su planetomis, tai yra, ką gi pats žmogus gali padaryti dėl savo gerovės. Taip ir pradėjau gilintis į psichologiją, tarpusavio santykius.

– Ar galima teigti, kad visos žmogaus sėkmės ir nesėkmės kyla iš jo šeimos?

– Jei žmogus neturi šeimos arba ja nepatenkintas, jam nesiseka ir kitose gyvenimo srityse. Jei jaučia harmoniją savo mažoje valstybėje – šeimoje, tuomet jis ir visuomenėje adekvačiai elgiasi, yra savimi pasitikintis ir dvasiniame gyvenime mato prasmę. Juk šeima – mažytis valstybės modelis.

Jei žmogus neturi šeimos arba ja nepatenkintas, jam nesiseka ir kitose gyvenimo srityse.

– Kuri šeima žmogui turi didesnės reikšmės – ta, kurioje žmogus užaugo, ar ta, kurią jis pats sukuria?

– Tai pati aštriausia psichologų tema. Žmonės siekia sukurti daug geresnę šeimą nei jie yra pajėgūs, turėdami savo patirtį, atsineštą iš vaikystės. Kurdami šeimą ar gimdydami vaikus, jie tiksliai žino, kokios šeimos nenori, o ne kokios nori.

Situacija yra tokia: aš tik žinau, ko nenoriu, o kaip tai veikia toliau, nebežinau. Tada pasirenkama kita alternatyva – geriau visai nebereikia šeimos, pvz., moteris gyvena moteriškoje šeimoje. Arba pora gyvena nesusituokusi. Psichologai vartoja tokį terminą – „grįžimo namo“ sindromas.

Taip pat skaitykite: Du klausimai, kurie gali išgelbėti jūsų santykius

Sukūręs santuoką žmogus palaipsniui į ją perneša viską iš savo vaikystės, netgi ir tai, kas bloga. Pavyzdžiui, jei moteris užaugo skandalingoje šeimoje, tuomet ji pasąmoningai provokuoja barnius ir savo santuokoje. Kadangi šeima, kurioje ji buvo mylima, buvo triukšminga, tuomet pasąmonėje tam, kad ji jaustųsi mylima, jai tarytum reikia skandalų, nors protas tam ir priešinasi.

Jei moteris užaugo skandalingoje šeimoje, tuomet ji pasąmoningai provokuoja barnius ir savo santuokoje. Kadangi šeima, kurioje ji buvo mylima, buvo triukšminga, tuomet pasąmonėje tam, kad ji jaustųsi mylima, jai tarytum reikia skandalų.

Juk mes net valgome kartais tai, iš ko žmonės juokiasi. Pavyzdžiui, vieno turtingo žmogaus klausiu, kodėl jis su tokiu pasimėgavimu kerta batoną su uogiene, jeigu pilna kokių tik nori pyragų ir bandelių? „Aš pas močiutę vaikystėje taip valgydavau“, – atsako.

– Tad ką daryti, kad santuokoje nekartotume tėvų klaidų?

– Reikia žinių, jų visumos, o ne vienos stebuklingos frazės ar pratimo. Juk šeima – per daug rimtas reikalas. Deja, žmonės sako, kad nenori elgtis taip, kaip jo tėvai, bet sužinoti ir suvokti, ko nori, neturi laiko. Neturi noro ir laiko nei seminarams, nei knygoms, visa tai vadina psichologų ar konsultantų verslu. Tačiau palyginkime norą turėti laimingą santuoką su bandymu sukurti išmanųjį telefoną. Jums pasakau, kad tam reikia studijuoti inžineriją, daug mokytis. O jūs atsakote: „O, tai – jau verslas. Jūs man tik pasakykite, ką reikia padaryti, nekalbėkite apie inžineriją“. Tačiau juk tokio įrenginio nesukurs diletantas. Deja, šeimas kuria diletantai.

Mes vairuojame automobilius, kiekvienas iš mūsų tam paskyrėme po pusę metų, nors ne kiekvienas sėdasi prie vairo. O vieną dalyką visi daro – kuria šeimas. Jeigu visi taip vairuotų automobilius, kaip kad kuria šeimas, į gatvę nebūtų galima išeiti, visi vairuotojai būtų žmogžudžiai, net lygiame kelyje mūsų lauktų mirtis.

– Kokį vaidmenį užima mama dukters ir sūnaus gyvenime bei kokį – tėvas?

– Dukters akyse yra tėvo širdis, o sūnaus akyse – mamos širdis. Kad berniukas užaugtų tikras vyras, jam reikia ugdyti savikontrolę, atsakomybę, ryžtingumą, drąsą. Tokių vyrų ieško darbdaviai, į tokius žiūri moterys. Tačiau pats stipriausias motyvas, kodėl tokių savybių trokšta berniukas, – toks vyras yra mylimas. Jeigu mama myli savo vyrą, net jeigu šis kartais ir išgeria, sūnus ugdosi vyriškumą. Mama yra jungtis tarp sūnaus ir tėvo, tarsi ryšį tiekianti mobiliojo ryšio bendrovė.

Sūnus su tėvu gali būti kartu, o gal – tik retkarčiais susitikinėti, jei tėvai išsiskyrę, bet svarbiausia – motinos jausmai tėvui. Jeigu moteris negerbia vyro, jaučia nuoskaudą, berniukas negali bendrauti su tėvu.

Toks berniukas nebus vyriškas, nes būti vyru jam reiškia būti nemylimam. Moters jausmus labai lengva patikrinti. Pavyzdžiui, jei šeimai išsiskyrus sūnus auga vyriškas, prisirišęs prie tėvo, gerai mokosi, padeda mamai, tai reiškia, kad motina tebemyli jo tėvą. Lygiai taip pat, jeigu po tėvų skyrybų dukra su motina puikiai sutaria, mergaitė gerai mokosi, yra pareiginga, tvarkinga, vadinasi, tas vyras tebemyli tą moterį.

Jei šeimai išsiskyrus sūnus auga vyriškas, prisirišęs prie tėvo, gerai mokosi, padeda mamai, tai reiškia, kad motina tebemyli jo tėvą.

– Labai daug šeimų šiais laikais skiriasi. Ar tai – kraštutinis žingsnis, o gal sutuoktiniai per daug bijo sunkumų?

– Skyrybas vertinu praktiškai. Palaikau skyrybas, kurios įvyksta anksčiau nei atsiranda meilužiai. Tada jau beprasmiška konsultuoti. O kai yra toks tarsi viduriukas, sutuoktiniai vis kažko delsia. Tačiau išsaugoti šeimą be tam reikalingų žinių neįmanoma. Žūtbūt reikia ką nors daryti. Juk jei žmogui trūko apendicitas, jis gi ir artimieji nelaukia naujos mėnulio fazės. Neįmanoma, kad tai praeitų savaime, be medikų įsikišimo. Lygiai taip pat, susirgus šeimai, būtina ją gydyti – kviesti dvasininką, psichologą.

– Kokie simptomai rodo šeimą sergant?

– Aš skaičiuoju keturis simptomus ar fazes. Pirmoji – neigimas. Žmogus jaučia, kad kažkas netaip, vyras moterį skaudina, pykdo, bet ji stengiasi vykdyti savo pareigas, kurdama puikios šeimos įvaizdį.

Taip pat skaitykite: Psichologė Alisa Bowman: „Tam, kad vyras varlė pavirstų į princą, reikia kur kas daugiau nei bučinio“

Paskui ateina antroji fazė, kai atsiranda nuoskaudos nebe dėl faktų, elgesio, o bendra nuoskauda į žmogų. Jeigu nieko nedaroma, šeima pereina į trečią fazę – atitolimą. Moteris užsiima vaikais, gal net pradeda antrąsias studijas, vyras – darbu, visuomenine ar dvasine praktika. Pati dvasinė praktika yra naudinga, bet negalima joje, kaip ir darbe, slėptis nuo problemų. Moteris tampa labai aktyvi, jeigu buvo neigianti problemas. Vaikas auga, reikia geros mokyklos, nėra kada savimi pasirūpinti. Vyras stipriai įsitraukia į uždarbį. Darbe atsiranda ir meilužis ar meilužė.

Paskutinė griūvančios šeimos fazė – atšalimas. Niekas nebesipyksta, nesibara, nėra intymių santykių. Išoriškai tokia šeima atrodo tobulai: barnių nėra, visi vykdo savo pareigas, vaikai lanko prestižines mokyklas, papildomus būrelius, vyras puikiai aprūpina šeimą, gal net visi lanko bažnyčią, dalyvauja visuomeninėje veikloje. Psichologai tokią šeimą vadina lavonų arba dvasių santuoka.

Ironizuojant galima pasakyti – Palanga ir Vilnius nieko nepastebės, o vaikai pajus. Tokie žmonės šeimos šventėse kalba vis apie tą patį, nes negalima išeiti už įprastų ribų, nes jei tik pabandysime, bus tragedija. Todėl galime kalbėti tik apie savo katę ar apkalbėti pažįstamus. Žmonės nesupranta: ar mes iš proto išsikraustėme, ar mes kažką slepiame. Po namus žmonės vaikšto, bet jų tarsi nėra.

– Ar tokia šeima dar turi šansų tapti gyva?

– Jeigu nors vienas labai nori. Bet nėra garanto, kad kitas panorės. Jeigu dirbame ir gyvename Vilniui, Kaunui,  tai yra – įvaizdžiui, tuomet nieko nekeičiame. Juk ketvirtoje fazėje moteriai reikės padaryti žingsnį link žmogaus, kuriam jau nieko nebejaučia, ir atsitraukti nuo kito žmogaus (pavyzdžiui, supratingo kolegos darbe), kuriam jau seniai jaučia šiltus jausmus. Dar laimė, jeigu tarp jų nebuvo sekso.

Priešingu atveju kaltės jausmas moteriai neleis sugrįžti į šeimą. Už ketvirtą šeimos krizės fazę geriau yra skyrybos. Galbūt tie žmonės dar sukurs naujas šeimas, duok Dieve, su patirtimi. Tačiau jei nori išsaugoti esamą santuoką, moteriai nebereikia vaidinti nepakeičiamos supermamos, užsiimti visokia kūrybine veikla, kuri atitraukdavo nuo šeimos. Juk reikia laiko santykiams su artimu žmogumi kurti ir sukurti.

– Tai kas gi svarbiausia šeimoje?

– Atvirai kalbėti apie savo emocijas, kurias sukelia sutuoktinis. Jeigu pyksti, nesakyk piktai, bet ramiai pasakyk: „Aš pykstu“. Yra toks grybas. Stovi stovi, išdžiūva, o jį paspaudus dūmas išeina. Tai – santuoka. Forma yra, netgi graži – šventės, o viduje – tuščia. Tokių sutuoktinių vaikai sako: „Jeigu tokia yra šeima, tada man jos nereikia“.

– Taigi, turite omenyje, geriau skirtis ir, tarkim, vienai moteriai auginti vaikus nei gyventi dvasių šeimoje?

– Jeigu yra vaikai, svarbiausia – neprarasti ryšio su tėvais. Perėjus į ketvirtą santuokos ligos stadiją yra sunkiau išlaikyti šiltus jausmus vienas kitam, ypač jeigu atsiranda meilužis ar meilužė. Žinoma, skyrybos – tai amputacija, ir tai nėra mano, kaip psichologo, svajonė. Tikrai neįkvepiu šeimų skirtis.

Yra toks grybas. Stovi stovi, išdžiūva, o jį paspaudus dūmas išeina. Tai – santuoka. Forma yra, netgi graži – šventės, o viduje – tuščia. Tokių sutuoktinių vaikai sako: „Jeigu tokia yra šeima, tada man jos nereikia“.

Tačiau, kai myli žmogų, jauti kaltę   prieš jį. Ir tada, kad pateisintum savo kaltę, pradedi kitame ieškoti trūkumų. Prasideda pragaras. Tada vyras sako, kad žmona per daug stora, neskaniai gamina, nebe tokia linksma. Tai – pagrindinis ženklas, kad jis turi meilužę. Nes jis myli ją, jaučiasi kaltas prieš ją ir pradeda ją išsunkti. Taigi skyrybos nėra geriau nei puiki šeima, bet geriau nei dvasių šeima. Ir netgi moteris neatleis vyrui, kad ji pati turi meilužį. Ji darys viską, kad tik jis jaustųsi dėl to kaltas. Ir darys viską, kad vyras suprastų, jog jis ją privedė iki neištikimybės.

– Vadinasi, vien meilės santuokai išsaugoti nepakanka?

– Prie meilės pridėkime neišsakytus jausmus. Jei žmona myli vyrą, bet bijo prarasti, ji tyli. Ir pradeda elgtis taip, kad šeimai kyla pavojus. Ji labai daug daro dėl vyro ir nieko – dėl savęs, bijodama pasirodyti per daug reikli. Tačiau vieną dieną ta meilė sprogs kaip bomba.

– O ką patartumėte jauniems žmonėms? Kokie simptomai rodo, kad šalia esantis žmogus – tas vienintelis, su kuriuo norėtum praleisti likusį gyvenimą?

– Visų pirma, man patinka, kur žmogus juda, jo potencialas. Antra, man patinka, kaip jis reaguoja į mano jausmus, kaip manęs klausosi. Moteris pati nesupranta savo širdies, bet pradeda su mylinčiu ir mylimu vyru kalbėti, ir jai lengviau. Pusę žodžio pasako, o jis pratęsia. Su juo lengva, nereikia nieko aiškinti.

Trečia, man malonus šio žmogaus prisilietimas, apkabinimas, net nekalbant apie eksperimentus lovoje. Šie simptomai bendri tiek vyrams, tiek moterims, tik joms labiau imponuoja vyro pasaulio matymas ir jo pasirengimas nuvesti ją ten, kur ji nori patekti. O vyrui svarbu, kad moteris nori su juo eiti ten, kur jis juda. Apskritai vyrai įsimyli moteris todėl, kad jos nori eiti su jais, būti pakeleivės.

Vyrui svarbu, kad moteris nori su juo eiti ten, kur jis juda. Apskritai vyrai įsimyli moteris todėl, kad jos nori eiti su jais, būti pakeleivės.

Ir dar vienas požymis.  Psichologai sako, kad vyrai myli moterį, jeigu mėgsta jos klausytis. Vienas žmogus Indijoje užsiiminėjo dvasine praktika. Atėjus tam tikram laikui, kai galėjo apsispręsti – kurti šeimą ar likti vienuoliu, pasirinko santuoką. Tačiau su išrinktąja buvo nuoširdus ir jai iš karto pasakė, kad neaprūpins jos turtu, maistu. Šio žmogaus draugai labai stebėjosi, kaip po tokios atvirumo valandėlės mergina jo nepaliko.

O jis paaiškino: „Aš jai daviau vienuolio žodį – kasdien po valandą jos klausytis“. Juk šiais laikais moterys gali pačios materialiai apsirūpinti, bet nė viena moteris negali pati su savimi pasikalbėti. Todėl tarp psichologų ir sklando toks posakis, kad turtingai sėkmingai moteriai iki laimės trūksta tik turtingo, sėkmingo psichoterapeuto (juokiasi).


Parengė Ligita Sinušienė

http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/jis-ir-ji/seimu-konsultantas-ruslanas-narusevicius-apie-keturias-skyrybu-fazes-ir-seimos-svarba-gyvenimui-552-522643?psl=3&all

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s