Ugdymas

VAIKAI – TĖVŲ KARMA

AIKAI – TĖVŲ KARMA
Siela pati pasirenka per kokią šeimą ateiti į šitą pasaulį. Ir šitas pasirinkimas visuomet sąmoningas, nes jame slypi tam tikros užduotys. Viena iš jų – šį ta “paaiškinti“ tėvams. Nors nusistovėjusi nuomonė, kad tėvai vaikus moko – yra kiek kitaip. Vaikas – tėvų karma. Ir jei vaikas išsirenka sudėtingą programą (pavyzdžiui, gimsta su įgimta liga, yda), tai priemonė vesti tėvus link išminties.

Maždaug iki 16 metų per vaikų ligas, poelgius ir nusižengimus su mumis kalbasi pats Gyvenimas. Berniukai auklėja mamas, mergaitės – tėvus. Ir tai be pokštų, rimta.

Kaip pavyzdį, prisiminiau vieną jauną porą, kurioje gimė aklas vaikas. Aiksėjo,oksėjo tėvai. Kokie gražuoliai ir staiga tokia bėda.
– Kur Dievas žiūri, kur teisybė? – šnabždėjosi vaiko seneliai. Apgailestavo pažįstami, verkė internetas. Aplinkiniai stebėjosi kaip tokiems geriems tėvams taip galėjo nutikti.
Bet kai viena iš senelių pasisiūlė padėti auginti vaiką ir persikraustė gyventi pas jaunuosius, jai buvo sunku patikėti tuo, kas vyko šeimoje. Kur dingo idealios poros elgesys? Bet kokia smulkmena ne taip – barnis. Bardavosi tarpusavyje kaip katė su šuniu. Matyti buvo skaudu. Skaudu tai matyti buvo ir kūdikiui. Štai jis ir pasirinko aklojo karmą, turėdamas viltį, kad tėvai susipras kodėl jis be regėjimo. Bet tėvai buvo kurti.

Susieti mentalines priežastis su fiziniais pasireiškimais mūsų nemokė. Kai kurie iš mūsų per daug materialistai, per daug skeptikai. Mes gyvename rėmuose “darbas – namai -darbas“ ir delsiam išnerti iš amžinojo buities sapno. Mums tik atrodo, kad jis amžinas. Apsidairom. Jau daina sudainuota. Kas iškyla atmintyje? Retos laimės akimirkos: poilsis prie jūros, vestuvės, vaikų džiaugsmai ir pasiekimai. O kur jūs ir jūsų pasiekimai? Butas, sodas ir automobilis – tai pasiekimai tik aplinkinių akims, o žiūrint iš Amžinybės taško, ką tu padarei ypatingo? Kuo įsiminei?
Pagimdei vaikus? Taip, stengeisi iš visų jėgų, dirbai darbą, kuriam širdis priešinosi. Stengeisi uždirbti, kad tik vaikams būtų gerai. Jie tave retokai matė, kol augo, nes beveik iki išnaktų buvai darbe.
Mamos taip pat “stengiasi“. Vedžioja vaikus pas gydytojus, “ieško“ ligų. Mūsų medicina “visagalė“, tik sveikų vaikų stokojam.

Kartą skambina man vieniša mama. Sunku jai. Pinigų trūksta, o dešimtmetis sūnus pastoviai serga. Ir padėti nėra kam. Ką daryti? Kartoju kaip mantrą “vaikai – tai tėvų karma“ Galvok! Bet argi jai tai rūpi? Ji galvoja kaip išsisukti, kad padarytų “kapeiką“ naujam vizitui pas gydytoją.

Paskambinau jai pats.
– Vargsti?
– Vargstu!Kaip žuvis į ledą…
Ką sugalvojai?
– Tu man apie kažkokią karmą šneki, o aš gyvenu čia ir dabar. Man dirbti reikia, galvoti laiko trūksta.
– Pagalvok geriau, ką tavo vaikas savo ligomis nori tau “pasakyti“. Gal kad trūksta motiniškos meilės? Tėvo nėra. Jis pastoviai vienas.Tu vis darbe, duoną su sviestu uždirbinėji.
– O ką man daryti?
Keisti darbą arba dirbti tik pusę dienos.
O pinigus tu mokėsi?
– Darom taip, – nusprendžiau, – tu pradėsi dirbti puse etato ir daugiau laiko būsi su vaiku. Jei per dvi savaites vaikas vis dar sirgs – damokėsiu tau likusią algos dalį.

Savaitę galvojo. Mes visi norim iš Gyvenimo garantijų. Bet Žemė – galimybių vieta, ji drausti jūsų gyvenimus atsisako. Pasitikėti dieviška pagalba – viena iš mūsų užduočių, kurios reikia mokytis iš pat mažumės.

Vieniša mama sutiko priimti mano sprendimą. Iš vyriausios buhalterės pareigų ji su siaubu širdyje perėjo į eilinės buhalterės statusą ir ruošėsi blogiausiam. Darbe kolegos atsisakė suprasti jos poelgį, aplinkiniai pradėjo “spausti“, sakydami kuo gydytojams mokėsi už vaiko ligas.
Mokėti neprireikė: nei gydytojams, nei man. Paaiškinau savo pažįstamai, kad vieniša mama – “likimas“, kurį išsirinko jos sūnus iki gimimo. Tai labiau reikia jam, nei jai. Tai reiškia, reikia priimti situaciją tokią, kokia yra ir nustoti bijoti, kad baigsis pinigai. Paprasčiausiai eiti į pasitikėjimą ir stengtis suvokti ką nori pasakyti sūnus.
Berniukas nustojo sirgti. Po savaitės viskas, kas taip baugino mamą, prapuolė. O po dviejų savaičių vaikas pasiprašė į mokyklą.
– Tau reikia pinigų? – paklausiau.
– Tu davei man daugiau, – privertei atsibusti ir pažiūrėti į savo gyvenimą iš šalies. Tai aš tau skolinga.
– Gyvenk ir džiaukis. Situacijos suvokimas – kuria stebuklus. Kai tik keičiasi pasaulio priėmimas – keičiasi ir pasaulis.

Mano pažįstamos aplinkiniai kamavo ją klausimais: kaip tu išgydei vaiką? Pas kokį gydytoją gydėtės? Ką jis išrašė? Bet į visus klausimus vieniša mama dabar atsakinėja: “vaikai – tėvų karma“. Patraukę pečius ir nustebę bėga toliau kiekvienas prie savo darbų. Laiko galvoti ir svarstyti “stokoja“. Tiesiog gyvena savo gyvenimą.
Денис Захаров

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s