Citatos Ištraukos iš knygų

R.Bach “Tiltas per amžinybę“

Gegužės 13-oji. Meilės diena. Deivės Mildos šventė… ir šią dieną baigiau skaityti Richard Bach knygą “Tiltas per amžinybę“. Šiuos kelis mėnesius R.Bach įtraukė man į savo pasaulį. Pirmiausia prisiminiau jo kūrinį “Džonatonas Livingstonas žuvėdra“, po to perskaičiau kūrinį “Iliuzijos“ ir… galiausiai “Tiltas per amžinybę“. Pasirodo, kad toks eiliškumas buvo pats tinkamiausias, nes kiekviena iš šių knygų rėmėsi anksčiau perskaityta…

Citatos iš R.Bach “Tiltas per amžinybę“

Klaidų nebūna. Visi įvykiai, kuriuos prisišaukiame, net ir patys
nemaloniausi, yra būtini tam, kad išmoktume, ką turime išmokti;
kad ir kokį žingsnį žengtume, jis reikalingas nueiti ten, kur
esame nusprendę eiti.

— Ar esi kada atsiskyrusi nuo savo kūno?
Ji nenustebo dėl tokio klausimo ir nieko neprašė paaiškinti.
— Dukart. Vieną sykį Meksike. Kitą — Mirties slėnyje,
žvaigždėtą naktį ant kalvos viršūnės. Užverčiau galvą pažiūrėti į
dangų ir nukritau į žvaigždes… — Jos akyse staiga sužibo ašaros.
— O ar pameni, — tyliai paklausiau, — kaip lengva buvo būti
žvaigždėse be kūno, kaip natūralu, paprasta, teisinga, tikra —
lyg būtum grįžusi namo?
— Taip.
— Tas pat ir vaikščioti vandeniu. Tai galia, slypinti mumyse…
Tai šalutinė mumyse slypinčios galios pasekmė. Tai lengva ir paprasta.
Mums tenka ilgai mokytis ir susikaupus stengtis nevartoti
tos galios, antraip žemiško gyvenimo varžtai tampa pernelyg
drastiški ir netikri ir atitraukia mus nuo pamokų. Bėda, kad mes
taip įprantame versti save nevartoti mūsų tikrųjų galių, kad po
kiek laiko imame manyti, jog to ir neįstengiame. Kai buvau su
Simoda, niekas nieko neklausinėjo. Bet kai jo nebeliko, aš lioviausi
treniruotis. Regis, šioks toks prisiminimas apie tai ilgokai
išlieka.
— Kaip ir karštas šokoladas.
Aš įtariai pažvelgiau į ją: negi ji iš manęs šaiposi?
Šokoladas puode jau pradėjo burbuliuoti.
— Ne. Karšto šokolado skonis išlieka kur kas ilgiau nei pagrindinių
dvasinių realijų prisiminimas. Karštas šokoladas yra
ČIA! Jis nekelia grėsmės mūsų patogiai pasaulėjautai. Karštas
šokoladas yra DABAR! Nori karšto šokolado?

— Gal ir graži ta mintis apie pavyzdžius, — pasakė ji. — Bet
juk kiekvienas žmogus — pavyzdys, ar ne? Juk visi mes esame
atvaizdas to, ką mąstome ir kokius esame padarę sprendimus?
— Teisybė. Bet visų žmonių aš nepažįstu; jie man nieko nereiškia,
kol nesusitinku su jais, nepaskaitau apie juos ar nepamatau
jų ekrane. Prieš kiek laiko per televizorių rodė mokslininką,
kuris tyrinėja, kodėl smuikas skamba būtent taip, o ne kitaip.
Pamaniau sau: ir kam šito reikia? Milijonai žmonių badauja,
kam reikia tyrinėti smuikus?
O paskui tariau sau: ne. Pasauliui reikia pavyzdžių — žmonių,
kurie gyvena įdomų gyvenimą, daug ko išmoksta, keičia mūsų
laikų muziką. Kaip gyvena žmonės, kurių nesugniuždė skurdas,
nusikaltimai, karas? Mums reikia pažinti žmones, kurie pasirinko
tą patį, ką ir mes galime pasirinkti, kad taptume
žmonėmis. Antraip, net jei ir turėsime daugybę maisto, — kas
bus iš to? Modeliai! Mes juos mylime! Kaip manai?

Smagu protarpiais užmerkti akis, — rašiau, — ir tamsoje pasakyti
sau: „Aš esu burtininkas ir, kai atsimerksiu, pamatysiu pasaulį,
kurį pats sukūriau ir už kurį tiktai aš esu atsakingas“. Paskui iš
lėto, lyg teatro užuolaidą pakeliame vokus. Ir ką gi — priešais mūsų
pasaulis, lygiai toks, kokį jį padarėme.
Prietemoje greitai užrašiau šiuos žodžius. Paskui užsimerkiau
ir dar sykį pabandžiau: „Aš esu burtininkas… “ Tada iš lėto atmerkiau
akis.

Atsirėmusi alkūnėmis į stalą ir delnais suėmusi veidą, priešais
mane sėdėjo Lesli Periš, o jos didžiulės tamsios akys žvelgė tiesiai
į manąsias.
— Ką tu rašei, vuki? — paklausė ji.
Aš perskaičiau.
— Tai nedidelė ceremonija, — paaiškinau, — padedanti prisiminti,
kas vadovauja spektakliui.
Ji irgi pamėgino: „Aš esu burtininkė…“ — ir nusišypsojo atsimerkusi.
— Ar dabar tau tai atėjo į galvą?
Aš linktelėjau.
— Ar aš tave sukūriau? — klausinėjo ji. — Aš atsakinga, kad
tu esi čia? Atsakinga už filmus, ledus, šachmatus ir pokalbius?
Aš dar sykį linktelėjau.
— O tu taip nemanai? Tavo dėka aš esu toks, kokį tu mane
pažįsti. Niekas daugiau pasaulyje nepažįsta tokio Ričardo, koks
yra tavo gyvenime. Ir niekas nepažįsta tokios Lesli, kokia yra
manajame.

„Žiūrėdami į veidrodį, dėl vieno dalyko galime būti tikri: tai,
ką matome, nesame mes“.
„Kai žvelgiame atgal, atrodo, kad mūsų dienos pralėkė kaip
akimirka. Laikas bėga greitai, ir mūsų visų gyvenimas trumpas!
Turėtų būti TILTAS per laiką — bet kas tai? Kas? Kas?“
Kaip matai, visa tai dar nebaigta…
„Geriausias būdas atsilyginti už malonias akimirkas — tai mėgautis
jomis“.
„Svajones žlugdo vienintelis dalykas — kompromisai“.
„Pabandykime gyventi taip, tarsi būtume be galo protingi. Kaip
mes gyventume, jei būtume dvasiškai tobulesni?“

— Aš klausiu, ką tu darysi su savo užrašais?
— A! Kiekvieno mėnesio pabaigoje peržiūriu juos, pamąstau,
ką jie stengiasi man pasakyti. Gal vienas kitas iš jų išaugs į apsakymą
ar knygą, o gal ir ne. Užrašų gyvenimas labai netikras.
— O šio vakaro pastabos, ar jos tau ką nors sako?
— Dar nežinau. Pora jų rodo, kad aš nesu visai tikras, ar ši
planeta — mano namai. Ar tu kartais nesijauti šiame pasaulyje
kaip turistė? Eini sau gatve — ir staiga ima rodytis, jog viskas
aplink — tarsi judantys paveikslėliai? Štai kaip čia gyvena žmonės:
didelės namų pavidalo dėžės apsiginti nuo „lietaus“ ir „sniego“
su šonuose iškirstomis skylėmis, pro kurias jie žiūri į lauką. Jie
laksto aplink, įlindę į mažesnes, spalvotas dėžutes su keturiais ratais
kampuose. Šita dėžučių kultūra jiems reikalinga todėl, kad
kiekvienas iš jų save suvokia uždarytą dėžutėje, vadinamoje „kūnu
kojos, rankos, pirštai judinti pieštukams ir įrankiams, kalba,
nes jie nebemoka bendrauti, akys, nes nebemoka matyti. Keista
mažytė planeta. Pasiilgau tavęs. Tuoj grįšiu namo. Ar tau yra taip
buvę?
<..>
— Tie užrašai — lyg atmintinė. Jie padeda man neužmiršti,
kad esu tik turistas Žemėje, primena man juokingus čionykščius
įpročius ir kaip man čia patinka. Tai darydamas aš beveik galiu
prisiminti, iš kur esu atėjęs. Yra toks magnetas, kuris mus traukia,
versdamas peržengti šio pasaulio ribas. Manęs neapleidžia
keistas jausmas, jog mes esame atėję kažkur iš anapus.

Štai ką galų gale reiškia mokytis, — mąsčiau, — svarbu ne tai, pralaimime
ar ne, bet — kaip pralaimime, kaip tai pakeičia mus ir ką iš
to gauname, ko anksčiau neturėjome, kad galėtume pritaikyti
žaisdami kitąsyk. Pralaimėti — savaip reiškia laimėti.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. „Dabar mano kūnas visiškai
atsipalaiduoja“. Dar kartą įkvėpiau. „Dabar mano sąmonė visiškai
atsipalaiduoja“. Dar kartą. „Dabar aš giliai užmiegu. Pabusiu,
kai tik sugrįš Lesli, ir būsiu toks žvalus ir atsigavęs, kaip po aštuonių
valandų gilaus, normalaus miego“.

nutilau.
— Kai tu nuėjai, aš sėdėjau čia ir užsimerkiau… Staiga —
šviesa, bet ne šviesa. Šviesesnė už šviesą, bet neakinanti, neskaudi.
MEILE, ne šiaip pora kvailų skiemenų, o Meilė, kuri YRA!
Kokios nė neįsivaizdavau. IR MEILĖ! TIK JI YRA SVARBI!
Tai buvo žodžiai, bet tarsi ne žodžiai ir net ne mintys. Ar tau kada…
Ar tu supranti?
— Taip, — atsakė ji. Patylėjo kurį laiką, lyg ką prisiminusi, ir
pridūrė: — Ten žvaigždėse, kai buvau atsiskyrusi nuo kūno. Išgyvenau
tokią nuostabią vienovę su gyvenimu ir su visata, pajutau
tokią galingą meilę, kad iš džiaugsmo net apsiverkiau!

Kiek reikia žodžių ir laiko paklausti: „Kas tu esi?“ O kiek
užtrunka paklausti: „Kodėl?“

— Ar tu tiki angelais sargais? — paklausiau jos.
— Kurie mus stebi, gina ir rodo kelią? Kartais — taip.
— Tuomet pasakyk, kodėl angelas sargas turėtų rūpintis mūsų
meilės reikalais? Kodėl jis turėtų padėti mums meilėje?
— Aišku, kodėl, — atsakė ji. — Angelui sargui meilė svarbiau
už viską. Jam mūsų meilės reikalai svarbiau už visą likusį
mūsų gyvenimą! Kuo gi dar jam rūpintis?
Žinoma, ji teisi! — pagalvojau.
— O kaip manai, — klausinėjau, — ar angelai sargai gali vieni
kitiems pasirodyti žmonių pavidalu ir kas keletą gyvenimų
tapti mylimaisiais?
Ji susimąsčiusi krimstelėjo krekerio.
— Taip. — Ir po akimirkos pridūrė: — Ar angelas sargas atsilieptų
į mano skelbimą?

Argi angelai sargai negalėtų būti tokie? — mąsčiau dairydamasis
savo bloknoto. Argi ši planeta negalėtų būti gyvenama angelų,
kurie pripildytų vienas kito gyvenimus nuotykių ir paslaptingumo?
Negi nors keletas iš jų negalėtų retsykiais surasti vienas
kito?

Mus taip pavergia išorė, jog pamirštame, kad išorė nėra žmogaus
esmė. Kai mus pakeri angelo protas, jos veidas tampa dar
mielesnis akiai. „O, tarp kitko, — tada sako ji, — aš turiu dar
ir kūną…“

Ji niekad anksčiau nebuvo man grojusi: tvirtindavo esanti atpratusi
ir drovėdavosi netgi atvožti pianiną, kol aš būdavau kambaryje.
Tačiau kažkas tarp mūsų atsitiko… Gal ji išdrįso skambinti,
nes dabar mes jau buvome meilužiai, o gal ji tarsi mokytoja
taip troško padėti savo kurčiam mokiniui, kad niekas
neįstengė jos sulaikyti?

Kaip mus piktina vedę vyrai ar ištekėjusios moterys,
mėginantys užmegzti su mumis romaną! Žmogus turi elgtis taip, kaip
jam atrodo teisinga: jei jau tiki santuoka, tai ir dorai gyvenk joje.
O jei netiki — tai skubėk skirtis.

Kaip man svarbu skraidyti! Tai simbolizuoja viską, kas man
brangu. Skraidymas — lyg savotiški burtai, bet iš tiesų tam reikia
žinių, įgūdžių ir mylimo, iki nago juodymo pažįstamo partnerio.
Žinai principus, laikaisi taisyklių ir drausmės — ir būtent
tada, kad ir kaip keista, esi laisvas! Skraidymas toks panašus į
muziką!

Mes sulėtinome greitį, apsivertėme ir ilgai kritome žemyn.
Nuostabi mintis! Gal mes tikrai galime kalbėtis su savim laike, ir
dabartinis Ričardas sugeba padrąsinti tuometinį Dikį — ne žodžiais,
o giliai slypinčiais būsimų nuotykių prisiminimais. Tai
tartum koks dvasinis radijo ryšys — perduoti troškimams, išgirsti
nuojautoms.
Kiek daug galėtume sužinoti, jei bent valandą, bent dvidešimt
minučių praleistume drauge su busimuoju savimi! Ir kiek
daug turėtume pasakyti sau — buvusiajam!

Koks nuostabus tai būtų eksperimentas! Pasveikinti visus
tuos Ričardus, kuriuos pirma manęs nusinešė laiko tėkmė, ir išgirsti,
ką jie norėtų man pasakyti! O tie kiti „aš“ alternatyviose
ateityse, kurie pasirinko kitokį gyvenimo kelią ir pasuko kairėn
ten, kur aš sukau dešinėn, — ką jie galėtų man papasakoti? Ar
jų gyvenimas geresnis? Ar dabar, jau daug ką sužinoję, jie norėtų
jį pakeisti? Nekalbant jau apie Ričardus kituose gyvenimuose,
tolimose Dabarties ateityse ir praeityse, — mąsčiau. Jei visi
mes gyvename Dabar, kodėl negalėtume bendrauti?

Jo vietoje atsirado kita, šiaip jau maloni idėja: „Vienatvės
priešprieša, Ričardai, yra ne buvimas drauge, o intymumas“

Štai ko aš ilgiuosi!
Mano tobuloji moteris su daugeliu kūnų šalta kaip ledas šaldiklyje.
Ji — tai bendravimas be domėjimosi, seksas be meilės,
draugystė be pasiaukojimo.
Jos negalima užgauti ir ji pati neužgaus, bet lygiai taip pat ji
negali mylėti ir būti mylima. Su ja neįmanomas joks intymumas.
Ar gali būti, kad… intymus bendravimas man toks pat svarbus,
kaip ir laisvė?

Aš galiu atsakyti į tavo klausimus, bet tu vis
tiek manęs neklausysi, kol pats nepakliūsi į didįjį patirties verpetą.
Man širdis nupuolė.
— Tu manai, kad mane gąsdina tai, ką tu pasakysi? Kodėl
tu toks tikras, kad aš tavęs neklausysiu?
— O ar klausysi?
— Kuo gi aš galėčiau pasitikėti labiau nei tavim? — sušukau.
— Žinoma, klausysiu!
— Gal ir klausysi, tik nesielgsi taip, kaip aš pasakysiu. Mudu
dabar susitikom, nes abu esam vedami smalsumo, tačiau
vargu ar tu leisi man tau padėti.
— Leisiu!
— Neleisi, — papurtė galvą jis. — Kaip ir šis lėktuvas: tavo
laikais jis dar neturi vardo, jis dar neišrastas. Kai jį išras, pavadins
ultralengvu. ir jis sukels perversmą sportinėje aviacijoje.
Tačiau tu nenusipirksi šio lėktuvo jau užbaigto, Ričardai, ir
nenusisamdysi nieko, kas jį tau surinktų. Tu statysi jį pats: detalė
po detalės, žingsnis po žingsnio. Lygiai taip ir su atsakymais
į tavo klausimus. Tu nenusipirksi jų visų iš karto, ir neklausysi,
jei veltui tau juos duosiu, diktuodamas pažodžiui.
Žinojau, kad jis klysta.
— Tu pamiršai, kaip greitai aš mokausi! — atsakiau. —
Tik duok man atsakymą ir žiūrėk, kas bus!
Jis palietė vairalazdę, taip parodydamas, kad norėtų kurį
laiką pats valdyti šį skrajūną. Mes pakilome su oro srove tūkstantį
pėdų ir atsidūrėme po pat debesimis. Laukai, pievos,
miškai, kalvos, upės plytėjo toli apačioje, lyg banguotos citrininės
spalvos aksomas. Jokių kelių. Švelnus vėjelis, mums
sklendžiant aukštyn, tyliai šiureno aplinkui.
Jis nusišypsojo ramiai lyg blefuojantis lošėjas:
— Tu nori rasti savo sielos draugę?
— Taip! Ir visada norėjau, tu žinai!
— Tavo šarvai, — kalbėjo jis, — žinoma, gina tave nuo visų
moterų, kurios tave sunaikintų. Tačiau jeigu tu jų neatsikratysi,
jie atskirs tave ir nuo vienintelės moters, kuri tave mylėtų,
turtintų ir saugotų nuo tavo paties savigynos. Tu tegali
rasti vienintelę tobulą moterį. Ji turi vieną, o ne daugelį kūnų.
Tad štai tas atsakymas, kurio tu ieškai: atsisakyk savo Laisvės
ir Nepriklausomybės ir vesk Les Ii Periš.

— Jeigu ant tavęs supyksiu, man regis, nieko baisaus, jeigu
užriksiu ar trenksiu durimis. Galiu ir ką nors paleisti į tave, jei
labai įniršiu. Bet tai dar nereikš, kad tavęs nemyliu. Tačiau tu
nepajėgi šito suprasti, tiesa?
— Niekaip. Juk bet kokią problemą galima išspręsti, ramiai
pasikalbėjus ir nuosekliai viską aptarus. Jei aš nepritariu tavo
nuomonei, galiu pasakyti: „Lesli, aš prieštarauju, nes manau,
kad yra taip ir taip“. O tu atsakai: „Teisingai, Ričardai. Tu mane
įtikinai, ir aš tau pritariu“. Tik tiek. Ir nereikės šluoti šukių ar
taisyti durų.
— Norėtum, — nutęsė ji. — Aš imu šaukti, kai išsigąstu, kai
matau, kad tu manęs negirdi. Galbūt tu girdi žodžius, bet nesupranti,
ir aš bijau, kad tu padarysi ką nors, dėl ko mums abiem
bus skaudu ir teks gailėtis, o aš žinau, kaip to galim išvengti, ir
jeigu tu manęs negirdi, aš turiu pasakyti pakankamai garsiai,
kad išgirstum!
— Nori pasakyti, kad jei visada atidžiai tavęs klausysiuosi,
tau nereikės rėkti?
— Taip. Galbūt ir nereikės, — atsakė ji. — O jei ir pradėčiau,
tai truks vos keletą minučių. Išleisiu garą ir nusiraminsiu.

— Du žmonės pradeda bodėtis vienas kitu ne todėl, kad jie
būna drauge fiziškai, — pasakė Lesli vieną vakarą, — o todėl,
kad dvasine ir intelektualine prasme jie nebūna kartu.

Pamažu mes sugebame sąmoningai suprasti tai, ką žinome
vos gimę: tai, ką mums sako aukščiausias mūsų vidinis balsas,
yra tiesa. Tačiau mūsų sąmonė niekaip nenurimsta, kol neišreiškia
to žodžiais.

— Norėčiau pasiteirauti Lesli. Kaip pažinti savo sielos
draugą?
Mano žmona metė į mane trumputį siaubo kupiną žvilgsnį,
paskui pakėlė prie lūpų savo mikrofoną.
— Kaip pažinti savo sielos draugą? — ramiai, tarsi tai būtų
jai įprasčiausias dalykas, pakartojo klausimą. — Savąjį aš ne iškart
pažinau. Mes susitikom lifte. „Jūs aukštyn?“ — paklausiau.
„Taip“, — atsakė jis. Nė vienas iš mūsų tada nežinojome, ką tie
žodžiai reikš mums dabar.
Po ketverių metų mes susipažinome ir iškart tapome geriausiais
draugais. Kuo geriau jį pažinau, tuo labiau juo žavėjausi ir
tuo nuostabesnis žmogus jis man atrodė!
Toks ir būtų patarimas. Ieškokite meilės, kuri laikui bėgant
vis stiprėja, susižavėjimas didėja, audrų išbandytas pasitikėjimas
auga.
Tik su šiuo vieninteliu vyru aš pamačiau, kad galiu patirti tikrai
begalinį intymumą ir džiaugsmą. Anksčiau maniau, kad tai
tik mano individualūs troškimai, mano asmeniniai sielos draugo
atpažinimo ženklai. Dabar manau, kad to trokšta kiekvienas, tačiau
praradę viltį visa tai rasti, mes pasitenkiname mažesniais
dalykais. Kaipgi galėtume reikalauti intymumo ir džiaugsmo, jei
tesugebame rasti apyšiltį meilužį ir pusėtiną laimę?!
Tačiau širdyje mes jaučiame, kad tas apyšiltis ilgainiui visai
atšals, o pusėtina laimė virs savotišku bevardžiu liūdesiu ir įkyriais
klausimais: argi čia didžioji mano gyvenimo meilė, argi niekad
neturėsiu daugiau, ar dėl to aš esu čia? Širdyje mes žinome,
kad turėtų būti kažkas daugiau, ir ilgimės žmogaus, kurio taip ir
nesame sutikę.
Kaip dažnai vienas žmogus iš poros stengiasi kilti į viršų, o
antras traukia žemyn! Vienas veržiasi pirmyn, o antrasis stengiasi,
kad už kiekvienus du į priekį nueitus žingsnius būtų žengti
trys atgal. Užtat aš ir galvojau, kad geriau išmokti būti laimingai
vienai, mylėti savo draugus ir katę, laukti sielos draugo, kuris
niekuomet neateis, nei leistis į tą žeminantį kompromisą.
Sielos draugas turi raktus atrakinti mūsų užraktams ir užraktus,
tinkamus mūsų raktams. Jausdamiesi visiškai saugūs, mes atrakiname
užraktus, paleidžiame į laisvę savo tikrąjį „aš“ ir galime
nuoširdžiai, iki galo būti savimi; galime būti mylimi už tai, kas
esame, o ne kuo apsimetame esą. Kiekvienas mūsų atskleidžia geriausiąją
antrojo dalį. Nesvarbu, kas dedasi aplink — su tuo vieninteliu
žmogumi savajame rojuje mes jaučiamės saugūs. Mūsų
sielos draugas atjaučia ir supranta giliausius mūsų troškimus, turi
tokią pat kryptį gyvenime. Kai mes esame nelyginant du balionai
ir drauge kylame aukštyn, galime tikėti, jog radome savo tikrąjį
žmogų. Mūsų sielos draugas padaro gyvenimą vertą gyventi.
<..>
žmogus
iš salės. — Ar jūs dėl visko sutariate?
— Ar mes dėl visko sutariame, — pakartojo ji. — Dažniausiai.
Jis įjungia radiją, ir paaiškėja, kad jis vienintelis iš man pažįstamų
žmonių irgi dievina dūdmaišius. Be to, jis vienintelis gali
drauge su manim padainuoti dainą „Aš toksai vienišas“, nes
žodžius atsimena dar iš vaikystės.
Bet buvo laikai, — kalbėjo ji, — kai mes būdavome neįtikėtinai
nutolę… Aš kovojau už taiką, o Ričardas buvo oro pajėgų pilotas;
aš visuomet turėdavau tik vieną vyriškį, o vienintelę Ričardo
moterį sudarė jų daugybė. Abu kartus jis klydo, tad dabar, žinoma,
pasikeitė.
Tačiau galų gale nėra taip svarbu, ar mes sutariame ir kuris
būna teisus. Svarbiausia tai, kas vyksta tarp mudviejų… ar mes
nuolat keičiamės, ar augame ir vis labiau mylime vienas kitą?
Tai yra svarbiausia.
— Gal galėčiau pridurti? — paklausiau.
— Žinoma.
— Mus supantys dalykai — namai, darbas, automobiliai —
tėra atrama, mūsų meilės fonas. Mūsų daiktai, vietos, kur gyvename,
mūsų gyvenimo įvykiai — tiktai fonas. Labai lengva pulti
vaikytis fono ir pamiršti tikrąsias brangenybes! Tačiau vienintelis
dalykas, kuris lieka svarbus žemiškojo gyvenimo pabaigoje,
yra tai, kaip mes mylėjome, kokia buvo mūsų meilės kokybė!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s