Sodyba

Stevija – medaus žolė

Stevija – „nemirtingumo“ žolė

Stevija (Stevia reboudiana) – daugiametis žolinis graižažiedžių šeimos augalas. Jos tėvynė  – Pietų Amerika. Kaip kultūrinis augalas stevija žinoma jau 1500 metų. Daugiausia auga Paragvajaus, Brazilijos, Argentinos klimato sąlygomis.

Ypatingų dekoratyvinių  duomenų šis augalas neturi. Rudenį jam prasideda ramybės metas ir  numeta lapus, šakelės nuvysta, todėl augalas tampa neišvaizdus. Tik pavasarį, vasarą ir rudens pradžioje jos garbanoti lapeliai džiugina kiekvieno akį. Iš pažiūros stevija – kažkas vidutinio tarp mėtos ir chrizantemos.

Natūraliomis sąlygomis stevija žydi beveik nuolat, bet didžiausias žydėjimas pastebimas intensyvaus augimo metu.

Išvertus iš majų  kalbos „stevija“ – tai medus.

Stevijos paslaptys

Stevija – nepaprastai vertingas augalas, skatinantis žmogaus organizmo bioenergetinių  galimybių didėjimą, leidžiantis aktyviai gyventi iki gilios senatvės.

Stevijos lapai 10-15 kartų  saldesni už paprastą cukrų. Saldumo paslaptis ta, kad augalas turi savyje ir kaupia sudėtinę medžiagą steviozidą, kurio sudėtyje yra gliukozės, steviolio ir kitų junginių. Grynas steviozidas saldesnis už cukrų 300 kartų, todėl jis laikomas idealiu cukraus pakaitalu tiek sveikiems žmonėms, tiek ir sergantiems diabetu, nutukimu, širdies ir kraujagyslių sutrikimais ir kitomis medžiagų apykaitos ligomis.

Šį augalą jau senovėje maistui saldinti vartojo Peru kalnuose gyvenantys indėnai. Tačiau tik 1887 metais jį pirmą kartą aprašė mokslininkas Antonijus Bertonis. Po daugelio tyrimų įvairių šalių mokslininkai pripažino, jog stevija – augalas, galintis tapti cukraus pakaitalu. Šiandien apie steviją ir jos retas vertingąsias savybes kalba visas pasaulis. Stevija – vienas iš vertingiausių augalų, galinčių padidinti žmogaus bioenergetinių galimybių ribas, leidžiantis išlaikyti aktyvų gyvenimo būdą iki žilos senatvės. Matyt, ne veltui nuo 1997 metų Pentagonas šį augalą kaip papildą įtraukė į savo armijos valgiaraštį, o buvusioje Tarybų Sąjungoje jį augindavo politbiuro stalui. Tačiau reikia pasakyti, kad iki šiol stevija daugelyje šalių nėra oficialiai pripažinta maisto papildu. Jos tyrimai vis dar nesibaigia.

Galima užsiauginti ant palangės

Stevijos sėklų galima įsigyti sėklų parduotuvėse. Jas reikėtų balandžio pradžioje pasėti į dėžutę, išauga pasėtos ir vėliau. Tinka lengva, nerūgšti žemė, nes stevija nemėgsta durpių. Pasėtų sėklų neužberti žemėmis, tik pridengti stiklu arba polietileno plėvele. Dėžutę su stevijos sėklomis laikyti šiltoje vietoje, retsykiais polietileno plėvelę nuimti, kad daigynėlis vėdintųsi. Sėkloms sudygus stiklą ar plėvelę nuimti, o dėžutę laikyti pačioje šilčiausioje ir saulėtoje kambario vietoje, ne mažesnėje kaip 15 laipsnių temperatūroje.

Kai stevijos daigeliai užauga iki 5-7 cm, juos su šiek tiek žemių persodinti į atskirus indelius ir nugnybti augalėlių viršūnes. Daigelius laistyti kartą per savaitę vandeniu su kompleksinėmis trąšomis. Birželį, pasibaigus šalnoms, vazonėlius su stevijos daigeliais galima išnešti į šiltnamį arba sodinti darže 25-30 cm atstumu vieną nuo kito. Pasodintus daigus reikia dažnai ir gausiai laistyti, o kartą per mėnesį patręšti. Stevija nemėgsta ir sausros, ir užmirkusios dirvos. Augalas užauga iki 80 cm, gražiai išsišakoja ir pražysta baltais smulkiais žiedeliais.

Saldžius lapus galima skinti visą vasarą. Kuo daugiau šakų viršūnėlių suskinsite, tuo bus gausesnis derlius. Bet geriausia tai daryti stevijai pražydus – vėlai rudenį, praėjus po sėjos beveik penkiems mėnesiams. Tada augalas būna sukaupęs daugiausia steviozido, natūralios saldžios medžiagos, keliolika kartų saldesnės už cukrų. Tačiau kitaip nei cukrus, steviozidas yra labai nekaloringas, nedidina gliukozės kiekio kraujyje ir net turi silpną antibakterinį poveikį. Steviozidas laikomas idealiu cukraus pakaitalu tiek sveikiems žmonėms, tiek diabetikams, tiek sergantiems nutukimu, širdies, kraujagyslių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais.

Stevijos gydomosios savybės

Stevija gydo cukraligę, kraujo susirgimus, stenokardiją, išeminę ligą, aterosklerozę,  ėduonį, parodontozę, virškinamojo trakto ligas, vaikų alergines diatezes, nutukimą, inkstų ligas, hipertoniją, seborėją, dermatitus, egzemas, spuogus, gerina imunitetą, turi priešnavikinių savybių, mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje, gerina medžiagų apykaitą.

Stevija ir jos pagrindu paruošti preparatai – puiki širdies bei kraujagyslių sistemos, skrandžio ir žarnyno, nutukimo, infekcinių ligų profilaktika.

Stevija mityboje ir kulinarijoje

Dešimtyje pasaulio šalių  plačiai vartojama kaip natūralus cukraus pakaitalas. Taip šis augalas tapo viena iš pagrindinių priemonių, naudojamų gydymo ir sveikatingumo dietose. Stevija ir jos pagrindu paruošti preparatai aktyviai vartojami kulinarijoje kaip cukraus pakaitalas.

Stevija kulinarijoje: šviežių  pomidorų ir žolelių sriuba, majonezas be kiaušinių, avižinių dribsnių bandelės su obuoliais, imbierinis sirupas, rytinė košė, bananinė duona, morkų pyragas ir pan.

Plačiau susipažinti su stevija ir jos preparatais bei kitais egzotiškais augalais galima A. Karodeckio knygoje „Žalioji Korodackio vaistinė“.

Parengė Liudvikas RULINSKAS

Ne laistyti, o purkšti

Kaunietis Eugenijus Jefremovas ne tik prekiauja retų augalų sėklomis, bet ir pats tokius augina. Net darbovietėje ant palangės šalia Eugenijaus darbo stalo tarpsta neregėti augalai. Stevija, kuri labai domina sveikos mitybos šalininkus ir diabetikus, šiuo metu auga E.Jefremovo daržo lysvėje.

„Stevijos sėklas įprasčiausia sėti kovo pabaigoje–balandžio pradžioje į dėžutę. Tačiau augalas išaugs pasėtas ir kitu metų laiku. Sėjama į lengvą, nerūgščią žemę, nes stevija nemėgsta durpių. Pasėtų sėklų nereikia užžerti žemėmis – jos pridengiamos stiklu ar polietileno plėvele. Dėžutė su pasėta stevija pastatoma šiltai, retsykiais išvėdinama. Sėkloms sudygus, stiklas ar plėvelė nuimami, o daigynėlis įkurdinamas pačioje šilčiausioje ir saulėčiausioje kambario vietoje, kurioje temperatūra neturi nukristi žemiau 15 laipsnių šilumos. Dygstančias sėklas reikia ne laistyti, o purkšti“, – aiškino Eugenijus.

Būtina nugnybti viršūnėlę

Kai stevijos daigeliai pasiekia 5–7 cm aukštį, jie su šiek tiek žemių persodinami į atskirus indus, nugnybus augalėlio viršūnę. Laistoma kartą per savaitę kompleksinėmis trąšomis praturtintu vandeniu. Birželį, pasibaigus šalnoms, vazonėlius su stevijomis patariama išnešti į šiltnamį. Galima daigelius sodinti ir tiesiog į gruntą 25–30 cm atstumu vieną nuo kito. Laistyti reikia dažnai ir gausiai, o tręšti – kartą per mėnesį, jei žemė nederlinga. Stevijai labai pavojinga tiek sausra, tiek užmirkusi dirva. Tai išsišakojantis, iki 80 cm aukščio augalas, žydintis baltais smulkiais žiedeliais.

Idealus cukraus pakaitas

Saldžius lapus galima skinti visą vasarą. Kuo daugiau šakų viršūnėlių nuskinsi, tuo bus gausesnis derlius. Kai kurie augintojai tikina, kad geriausia tai daryti stevijai pražydus – vėlai rudenį, praėjus maždaug penkiems mėnesiams po sėjos. Būtent tada augalas būna sukaupęs daugiausia steviozido, kuris laikomas pačia saldžiausia natūralia medžiaga, keliolika kartų saldesne už cukrų. Be to, steviozide beveik nėra kalorijų, jis nedidina gliukozės kiekio kraujyje, turi antibakterinių savybių. Dėl šių priežasčių steviozidas laikomas idealiu cukraus pakaitu tiek sveikiems žmonėms, tiek diabetikams, tiek sergantiems nutukimu, širdies, kraujagyslių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais.

Žiemai galima pasiruošti stevijos ekstrakto. Norint jo pasigaminti, reikia prikimšti litrinį stiklainį džiovintų stevijos lapų, užpilti juos degtine ar brendžiu, kad apsemtų, ir palikti parai. Tada nukošti. Alkoholio kiekį galima sumažinti ekstraktą lėtai kaitinant (ne virinant) virš ugnies. Panašiai galima paruošti ir vandeninę ištrauką, tačiau gliukozidų joje bus mažiau.

Į arbatą dedamas labai mažas ekstrakto kiekis.

Pražysta žiemą

Pirmą sezoną stevija auga lėtai. Prieš rudens šalnas augalo stiebas šiltnamyje ar lysvėje nupjaunamas, paliekamas 5 cm stiebas, šaknys iškasamos ir su žemės gumulu pasodinamos į vazoną. Žiemą augalas net pražysta, o arbatai galima naudoti šviežius lapelius. Peržiemojusi stevija kitą pavasarį ir vasarą augs dar sparčiau nei pirmaisiais metais.

Rudenį nupjovus stiebą, lapai džiovinami šviesioje vėdinamoje patalpoje, paskleidus juos ant popieriaus. Išdžiūvusius galima sudėti į stiklainius arba dalį sumalti kavamale – žiemą bus galima vartoti tamsiai žalios spalvos labai saldžius miltelius, kurie nepraranda savo puikiųjų savybių ir karštame vandenyje. Jais gali būti saldinami ne tik karšti gėrimai, bet ir konditerijos bei kulinarijos gaminiai, desertai, sultys. Galima pasigaminti ir žalią tropinį kokteilį: plaktuvu suplakti dvi stiklines ananasų sulčių, supjaustytą bananą ir pusę šaukštelio stevijos miltelių.

Žiemojimas ir dauginimas
Kiti augintojai šaknis su žemės gumulu sudeda į dėžutes, užpila jas perpus su smėliu sumaišyta daržo žeme ir per žiemą laiko 5-10 laipsnių vpagal Celsijų temperatūroje. Šaknis retkarčiais reikia sudrėkinti. Tokias sąlygas galima sudaryti ir rūsyje, ir buitiniame šaldytuve.
Steviją galima įšaknydinti. Tereikia 4-5 cm ilgio pažastinį ūglį su viena ar dviem poromis lapų pamerkti į vandenį. Po poros savaičių pasirodys šaknelės. Tuomet daigus galima persodinti į lengvą substratą. Įšaknydinti galima ir pavasarį (jei augalą žiemą auginote šiltoje patalpoje ar sausį atželdinote iš šaknų), ir antroje vasaros pusėje. Bandžiau įšaknydinti ir lengvame dirvožemyje. Dauguma šakelių taip pat įsišaknijo.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s