Citatos · Citatos Ištraukos iš knygų

V.Lermontov Delfanija apie našlaičių priežiūros svarbą

Ištrauka iš Vladimir Lermontov knygos “Delfanija“DelfanijaLermontov

Ištrauka iš Vladimiras Lermontovas knygos „DELFANIJA“, Mijalba 2006 m.
(Versta iš Лермонтов Владимир Дельфания 2002 m. leidimo)

–   Paklausyk manęs, Vladimirai, aš tau pasakysiu patį paskutinį ir patį svarbiausią dalyką. Už rūpinimąsi našlaičiais šiuo metu planetoje nėra geraširdingesnio ir gailestingesnio darbo. Žinoma, žemėje yra daugybė žmonių, kuriems reikalinga pagalba – ligoniai, luošiai, aklieji, elgetos – tačiau našlaitis, vaikas, kuris ir kalbėti dar nesugeba, yra šitos savotiškos kančių piramidės viršūnėje. Pats pasiprašyti pagalbos jis dar negali, todėl teturi tik vieną iš tėvų – Aukščiausiąjį. Šitame vaike yra Viešpats, ir padėdami jam jūs padedate tiesiogiai Pačiam Aukščiausiajam. Žinai, jei žmonės panorėtų pamatyti Dievą, tegul eina ir pasižiūri į akis kūdikiui, našlaičiui, jis ir yra Pats Viešpats. Tai galbūt atrodo keistai, tačiau tai – tiesa, Vladimirai. Tikra tiesa! – šūktelėjo Delfanija. – Papasakok visam pasauliui, jog padėdami našlaičiams jie atsikrato visų be išimties savo nuodėmių. Šiuo metu žemėje nėra nieko, kas galėtų prilygti šiam kilniam darbui. Daug žmonių per tai gaus didįjį, iki dugno švarinantį sielą gailestingumą: ir išsigydymą nuo ligų, netgi nuo neišgydomų, ir problemų sprendimą, ir daug kito gėrio, nedarančio žalos žmogaus sielai. Tai, žinoma, jokiu būdu nereiškia, kad tokia labdara turi būti daroma dėl savų tikslų. Saugok Viešpatie tuos, kurie užsimanys tokiu būdu spręsti savo problemas, nes užsikraus sau tokią nuodėmę, kad niekada ir niekuo nenusiplaus. Pagalba našlaičiams turi būti nesavanaudiška, nuoširdi, neturint noro gauti už tą atlyginimo – tada žmogus gaus palaimą. Visoje Rusijoje ims rastis nepriklausomos žmonių bendrijos, kurios bus apjungtos šviesos ir dvasios tobulumo siekio – padėti našlaičiams. Ir aš tu pasakysiu, kad daugelis kaip tik per gailestingumą Šventosios Rusios našlaičiams gaus didžiulį dvasinės evoliucijos impulsą. Šitokios bendrijos kursis visuose Rusijos miestuose, gyvenvietėse ir kaimuose. Į kiekvieną miestelį ir sodžių, gyvenvietę ir kaimą ateis našlaičiai, kad patikrintų, kokio lygio yra žmogaus dvasia, kad išsijotų žmoniją per savotišką sietą, kad išrinktų tuos, kurie statys naują gėrio ir tiesos, grožio ir meilės tūkstantmetį. Pats Viešpats gimsta šituose vaikuose, kad patikrintų žmoniją, kiek ji per du tūkstančius metų nuo Kristaus gimimo pasidarė dvasingesnė, gailestingesnė, širdingesnė.

–   Girdėjau, kad tie, kurie pasiima auklėti našlaičius, susiduria su tokiais neįveikiamais sunkumais, jog vaikus grąžina atgal į našlaičių namus.

–   Tie, kurie pasiima našlaičius, greičiausiai neturi realaus siekio išauklėti žmogų, o tik paslėptą jausmą, norą pamaloninti savo savimeilę, atseit koks aš geras ir gailestingas, nes pasiėmiau auklėti našlaitį. Tokie žmonės niekada neturėjo vaikų ir todėl vaiko auklėjimą įsivaizduoja kaip kažkokio augalo auginimą vazone – pasodinai, dabar palaistyk, o visa kita įvyks savaime. Todėl tiek daug problemų dėl našlaičių: žmonės nepasirengę – tai viena, o antra – jie nesupranta, kad auklėjimas yra milžiniškas darbas. Be to, įsivaikinantys tėvai dažnai būna tokie paklydę ir nemokšiški, jog jiems patiems dar ilgai reikėtų tobulintis, kol jie iš tikrųjų galėtų padėti kitam žmogui, o tuo labiau vaikui. Todėl įsisūnyti ir įsidukrinti vaikus turi tik tos šeimos, kuriose jau yra vaikų, o dar geriau – jei ne vienas vaikas. Šitie tėvai yra patyrę ir žino, ką daro.

–   Tačiau ką daryti vienišiems ir bevaikiams?

–   Tegul padeda jie toms neturtingoms šeimoms, kurios augina vaikus, vienišoms motinoms. Tuo galima pasiekti dvasinę palaimą, fizinį išgijimą ir dar daug ką. Rusija, Vladimirai, prisikels, atgims ne pati savaime, tačiau tik dabar gyvenančių, tai yra visų jūsų, taip pat ir tavo pastangomis. Būtent jūs, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį, padedate pamatą naujai klestėjimo, meilės ir grožio civilizacijai. Savaime nieko neįvyks, reikia pradėti gyventi pagal pasaulio dėsnius, kurti, o svarbiausia – mylėti ir dovanoti savo meilę ir švelnumą visų pirma tiems, kuriems to labiausiai reikia. Įsivaizduok, Vladimirai, piramidę, – Delfanija paėmė gulinčią prie jos kojų sausą lazdą ir nubraižė trikampį. – Tai piramidė. Jos viršūnėje yra našlaičiai, gailestingumas jiems išvalo iki dugno visą žmogiškųjų nuodėmių taurę. Tai – aukščiausias taškas, kuris lyg spindulys iš visatos centro apšvies visą žmoniją, pakeis ją, skatins dvasinę pažangą ir gydys. Šitas aukščiausias taškas visiems turėtų tapti svarbiausiu orientyru ir kriterijumi, pagal kurį kiekvienas galėtų pasitikrinti savo gyvenimą, polegius ir mintis. Rusijos našlaičiai, Šventosios Rusios varpeliai – tai veidrodis, atspindintis kiekvieno žmogaus sielos tikrumą, nes pažvelgęs į šį angelo veidrodį (kur, tiesą sakant, ir būna Aukščiausiasis), kiekvienas žmogus pamatys save tokį, koks jis yra iš tikrųjų, jis atpažins save tokį, kokį jį mato Aukščiausiasis. Tai bus skausminga, nes šis veidrodis nuplėšia visas kaukes, šydus ir dangalus, palikdamas žmogų tokį, koks jis yra, tačiau tik taip bus galima visiškai išvalyti žmogaus sielą, pergimdyti jį ir iškelti į labai aukštą evoliucijos lygmenį. Tokio dvasingumo neįmanoma pasiekti įprastu keliu: gerais darbais, maldomis ir pasninkais. Tam neužtektų ir viso gyvenimo. Šventosios Rusios našlaičių kančių suvokimas pradžioje visą Rusijos visuomenę, o paskui ir visą žmoniją perkels į naują proto evoliucijos spiralės viją. Suprantama, ne visi norės pažvelgti į šį katarsio veidrodį, ne visi pažvelgę į jį pamatys tą, ką turėtų pamatyti, ir todėl  Šventosios Rusios varpeliai taps savotišku sietu, kuris išsijos žmoniją, atskirs grūdus nuo pelų.

Delfanija nubrėžė kitą brūkšnį, jis buvo žemiau už pirmąjį per trečdalį piramidės aukščio.

–   Žemiau yra lygmuo, aprėpiantis nepasiturinčias šeimas ir vienišas motinas, kurios auklėja vaikus ir kurioms ypač reikalinga pagalba. Šiuo metu Rusijoje nemaža pasiturinčių ir turtingų žmonių, šalia kurių gyvena neturtingi tėvai. Be to, dabar labai daug vienišų bevaikių pagyvenusių žmonių, kuriems nereikėtų užsisklesti savo kančiose, problemose ir nepritekliuose, o priešingai – jiems taip pat reikėtų dalyvauti remiant stokojančius materialios ir dvasinės pagalbos vaikus, augančius šalia. Žmonės sulauktų daug dangiškų ir žemiškų gėrybių, jei, užuot skundęsi savo gyvenimu ir likimu, padėtų augantiems vargingose šeimose vaikams. Be abejo, jiems patiems sunku, tačiau padėdami ne iš pertekliaus, o iš stygiaus, jie sulauktų didelių dovanų ne tik šiame gyvenime, tačiau ir dangiškame – pasibaigus jų žemiškoms klajonėms ten jų laukia neapsakomos dovanos.

Žmonijos išsisijojimas iš esmės vyks pagal vieną vienintelę formulę – tas, kuris gyvena, dirba, padeda kitiems, ypač vaikams, augantiems vargingose šeimose, sulauks naujų atgimimo, stiprinimo, sveikatingumo energijų ir jėgų antplūdžio. Tas, kuris egzistuoja vien sau, savo malonumams, kuris pasinėręs į savo problemas, ligas, sunkumus, dar labiau grims į šitą akivarą, kol pranyks jame visiškai.

Delfanija įsivaizduojamoje priramidėje nubrėžė trečią liniją, ji buvo žemiau už antrąją taip pat per trečdalį piramidės aukščio.

–   Šitas lygmuo reiškia patį fizinį šventųjų vaikų gimimą. Čia yra tos jaunos šeimos, kurios iš tikrųjų panorės gimdyti naujo sąmonės lygmens vaikus, dėl to jos tobulinsis, tam skirs daug laiko. Moterys gimdys meilėje ir harmonijoje, suprasdamos visą giluminę, dieviškąją pastojimo, vaisiaus išnešiojimo ir vaiko pasirodymo Dievo pasaulyje proceso prasmę. Šeimos vyks čionai, į šią lagūną, kad čia gimtų jų varpeliai – šventieji vaikai, kitos moterys gimdys voniose ir baseinuose, dar kitos – įprastai gimdymo namuose, tačiau visos šeimos susijungs į ypatingą gimdytojų kastą.

Šitos būsimos mamos ir būsimieji tėvai pajus ir suvoks, jog jie yra atsakingi už tą žmogų, kurį paleis į pasaulį, nes jis taps naujos šviesos ir meilės civilizacijos gyventoju. Tokius tėvus lankys ypatingi nušvitimai, jie ir skatins juos keisti savo gyvenimą, kad jis taptų naujos, aukštesnės gyvybės atsiradimo pagrindu. Labai svarbu, kad būsimieji tėvai atsikratytų negatyvios energijos ir karmos, kurią sukaupė ankstesnios kartos, darydamos daug tamsos, nemokšiškumo ir blogio darbų.

Kad jiems gimtų šventasis, tėvai turės apsivalyti. Jie darys mistnius dvasinius pratimus, tai yra prašys atleidimo visų gyvų ir mirusių už blogus darbus, už tai, kad buvo maža gerų poelgių ar jų nebuvo išvis. Kiekvienas toks atleidimas gimdytojo sieloje tarsi atriša eilinį mazgelį ir tuo gimsiančiam vaikui nutiesia lygų ir šventą kelią. Pernelyg gili rusų tautos nuodėmių taurė, pernelyg daug jos praeityje sunkaus nuodėmių krūvio, kuris neleidžia Rusijai suklestėti. Tokio apsivalymo pabaigoje reikia atleisti sau pačiam klaidas, prasižengimus, blogas mintis.

Šie nušvitę tėvai pagaliau nutrauks ilgaamžę grandinę, kausčiusią Rusijos civilizaciją. Prasidės nauja, laisva, džiaugsminga, kūrybiška epocha. Šitie tėvai atsakingi planetai, kosmosui už fizinį ir dvasinį šviesos, meilės ir gėrio kartos žmonių kūrimą. Suprantama, kad per atleidimo srautą būtina pereiti visiems planetos gyventojams, besirengiantiems į naują erą, tačiau pirmučiausia būsimiems tėvams reikia atrišti visus besitęsiančius iš praeities mazgus, pririštus prie jų sielos ir kūno, kad vaikai išvystų pasaulį laisvi, nesusieti su praeities nuodėmėmis, kad gyventų ne išpirkdami nuodėmes, o iš tikrųjų kūrybiškai. Visų tamsių praeities darbų grandinės ir pančiai turi būti numesti, sutraukyti ir atrišti!

Delfanija nubraukė linją trikampio – įsivaizduojamos piramidės – pagrindu ir tęsė:

–   O tai – esminis lygmuo, naujų bendrijų kūrimosi lygmuo, žmonių, kurie kviečiami širdies, pajutę Dievo liepimą savo sieloje, savaime pradės kurti sandraugas, organizaicijas, kolektyvus. Šios sandraugos teiks pagalbą visiems, jos užsikraus sau gigantišką naujų visuomeninių-ekonominių formacijų kūrimo misiją ne tiktai Rusijai, bet ir visai civilizacijai apskritai. Šie naujų susivienijimų daigai bus naujos eros fenomenas, jie pradės savarankiškai dirbti visos žmonijos gerovei ne už mokestį, ne pagal nurodymą iš viršaus, o iš vidinio poreikio, nes Aukščiausiasis apdovanojo juos nepaprasta energija, gėrio, meilės ir grožio troškimu. Šie žmonės neturės jokios valdžios, padėties visuomenėje, privilegijų ir įgaliojimų, tačiu širdys jų degs dieviška ugnimi taip, jog jie iš tikrųjų taps vedliais į naują šviesos, laimės ir palaimos pasaulį.

Savo sieloms ir širdims, poelgiais ir darbais šie pionieriai pramins kelią visai civilizacijai, atvers naują tokios laimės, taikos ir kūrybos epochą, kokios mūsų planetoje dar nebuvo. Tie žmonės jau atėjo į šį pasaulį, jie jau dabar dieną ir naktį darbuojasi visos žmonijos labui. Iš pažiūros jie kuklūs ir niekuo neišsiskiriantys, tačiau iš tikro šie žmonės – dvasios ir atsidavimo gigantai, jų nedomina pasaulietiška gerovė, jų nenupirksi jokiomis žemiškomis dovanomis, nes jie vadovaujasi tiktai Aukščiausiojo balso paliepimais, kurie vis garsiau ir garsiau skamba jų sielose. Tie žmonės ir yra atsidavėliai, jie yra gausesnės dar užgimsiančios atsidavėlių civilizacijos pirmtakai. Jie ruošia kelią, kertą taką per nuodėmių, blogio ir ydų tankmę.

Ištrauka iš Vladimiras Lermontovas knygos „DELFANIJA“, Mijalba 2006 m.
(Versta iš Лермонтов Владимир Дельфания 2002 m. leidimo)

Ištrauka iš Vladimir Lermontov knygos “Delfanija“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s