Citatos · Citatos _Kitos · Visi įrašai

Apie vaikų auklėjimą

Turite vaikų? Greitai tai bus politiškai nekorektiškas klausimas, tad skubu jį paklausti. OK, jei neturite, ir neturėjote, eksperimento dėlei įsivaizduokime, kad turite.

Nes situacija tokia: jūsų mažylis pajūryje stato smėlio pilį, jūs šalia, jam nelabai sekasi, tačiau jūsų pagalbos jis neprašo. Jūs:

(Vienas atsakymas- vienas taškas)

 

  • Nieko nesakę, parodote, kaip turėtų būti statomos smėlio pilys;
  • Patariate, kur ir kaip statyti smėlio pilį (toliau nuo vandens, aukštesnėmis sienomis, sutvirtinti pagrindus etc.);
  • Palyginate jūsų mažylio pilį su kitų vaikų pilimis greta;
  • Vertinate, kaip pilis turėtų atrodyti (aukštesnė/ žemesnė/ su bokštais/ sienomis/ vartais/ daugiau pilių ir pan.);
  • Prognozuojate, kad iš jūsų vaiko „nieko nebus“ (na, kažkaip tau čia neišeina, kiek gali prie tos pilies krapštytis);
  • Vertinate: (tu galėtum pastatyti geresnę pilį);
  • Prašote, kad mažylis leistų jums padėti („leisk, aš tau parodysiu, kaip statyti pilį“).

Ir? 6, 7 taškai? Ar tik 1? Kiek taškų yra „gerai“, ir kiek taškų yra „blogai“?

Na, jei kalbame apie laisvę ir atsakomybę, apie vaikų savarankiškumo ugdymą, apie partnerystę šeimoje,  ši Dr. Thomo Gordono aprašyta situacija leidžia tėvams suprasti, kad šia prasme geriausias rezultatas yra 0.

Būtent nulis.

Man kažkada tai buvo tikras „a-ha“. Po paraliais, tada pagalvojau, juk aš iš tikrųjų kišuosi visur. Jei vaikas piešia, aš nupiešiu ir parodau, kaip „geriau“ galima piešti. Jei lipina iš plastilino, aš puolu lipinti pirmas, ir vėl žinoma, demonstracinių motyvų vedamas. Jei lėtai rengiasi, negrabiai valgo- aš puolu jį rengti ir maitinti. Ir taip toliau.

Net prie stalo puldavau rodyti, kaip turi valgyti „jankauskas“.

Kam? Kaip vaikas gali ką nors iš tikrųjų išmokti, ir suvokti, jei apie jį nuolat tūpinėja itin paslaugūs, arba priešingai- itin autokratiški tėvuliukai?

Tiesa elementari: mažyliui verta leisti pačiam statyti pilį, pačiam nuspręsti, kokia ji turi būti, pačiam ją nugriauti, modifikuoti, perstatyti ar galų gale, net nestatyti. Kartais mūsų tėveliai, kamuojami šiais laikais taip madingo  tariamo perfekcionizmo ( „aš turiu būti x, nes z yra x“, „mano vaikai turi būti z, nes y vaikai yra z“ arba „tik xyz garantuoja gerą karjerą“) nustekena ne tik save, bet ir savo vaikus, siekdami sunkiai pasiekiamų ir kažin ar visada vertų siekti vertybių.

Dr. Thomas Gordon‘as, nominuotas Nobelio taikos premijai ir veik prieš 40 metų išleidęs klasikinę, o dabar jau bestseleriu tapusią knygą apie savo efektyvią vaikų ugdymo sistemą- „Parent Effectiveness Training“, arba P.E.T. (Tėvų efektyvumo ugdymas), pabrėžia, kad kiekvienas tėvų bandymas

  • įsakinėti,
  • gąsdinti,
  • moralizuoti,
  • patarinėti,
  • kritikuoti,
  • kaltinti,
  • įžeidinėti,
  • gėdinti,
  • diagnozuoti,
  • guosti,
  • tardyti
  • ar tiesiog pašiepti vaikus iš esmės yra barjeras efektyviai su jais komunikuoti.

 

Praktiškai visada tai, ką mes pasakome vaikui, leidžia jam suprasti, ką apie jį galvojame. Jei guodžiame- reiškia, jis vertas paguodos (= neadekvatus), jei barame, reiškia jis vertas barti (= vėlgi, neadekvatus, ar tiesiog „blogas“). Tai esminis prieštaravimas šiuolaikinei progresyvios psichologijos nuostatai, kad pirmiausia žmones turime priimti tokiais, kokie jie yra: tobulais, ir tik tada veikti. Savarankiškų, sugebančių efektyviai suvokti ir mąstyti vaikų ugdymas yra tikras menas, nes svarbu yra ne tik tai, ką ir kaip sakome vaikams. Ne mažiau svarbu yra ir tai, ko nesakome. Ir kai suvoki, kokią fundamentalią ir veiksmingą tėvų komunikacijos programą sukūrė dr. Gordon‘as, staiga apsižiūri išpiltas šalto prakaito: kaip čia Lietuvos tėvai nieko apie ją nėra girdėję? Kodėl niekas iki šiol nepasirūpino išleisti Gordono knygų lietuviškai, ar rengti viešuosius mokymus tėvams- juk Gordono PET programa leido užauginti jau ne vieną kartą išties savarankiškų, sveikai savimi pasitikinčių, ir aplinkinius gerbiančių vaikų ir JAV, ir Europoje, ir Azijoje, ir net Australijoje.

Koks skirtumas, kodėl. Jei kiti leidėjai nepasirūpins, išleisime ją patys, ne šventieji puodus lipdo. Svarbiausias dalykas yra ne knyga, ir net ne populiarioji Gordono tėvų mokymo programa. Svarbiausias dalykas yra leisti visiems tėvams suvokti, kad iš tikrųjų geriausia, ką jie gali padaryti savo vaikams, yra ne jų karjeros pergalės, ne naujas namas ar naujas automobilis, ar net naujas sėkmingas verslas. Ne. Geriausia, ką tėvai gali duoti vaikams, yra – būtent- save. Tėvai gali ir turi tapti tikrais savo vaikų draugais. Arba, kaip moko Gordonas, tiesiog efektyviais tėvais, leidžiančiais savo vaikams tapti tuo, kuo šie jau yra- tiesiog žmonėmis.

Jei dar populiariau apibrėšime, būtent tėvų noras iš savo vaikų „išspausti“ kažką nežmogiško ir augina neurotiškus homo roboticus.  Sistemai, verta pridurti. Siekdami pranokti matomas ir nematomas šiuolaikines socialines normas, tėvai dažnai tampa tikrais perfekcionistais- ir kalba ne tik apie tam tikrą džinsų, automobilių, ar būsto rūšį, kuri rodo „tinkamo“ ar net „tobulo“ tėvų statuso siekį.

Kalba ir apie tėvų lūkesčius- vaikai turi gerai mokytis gerose mokyklose, dainuoti, šokti, lankyti karate ir baletą, tapyti ir padėti namuose, būti dori, sąžiningi, verslūs ir iniciatyvūs.

Tai nuostabus siekis.

Tačiau jis labai brangiai kainuoja. Ant tėvų aspiracijų aukuro gali būti paaukota praktiškai viskas- vaikų savimonė, laisvė, kūrybingumas ir net sveika psichika. JAV- ir akivaizdžiai netgi pas mus- „turtingų“ ar „daug pasiekusių“ tėvų vaikai turi ne mažiau problemų, nei lūšnynuose gyvenančių tėvų vaikai, o gal net daugiau. Anot psichologės Suniya Luthar, tyrusios turtuolių vaikus, akivaizdų ar paslėptą tėvų spaudimą vaikams, kad šie „kuo daugiau pasiektų“ vaikai dažniausiai traktuoja kaip asmeninę kritiką, ir būtent šis spaudimas verčia juos nerimauti, netgi depresuoti ar svaigintis. (Čia verta prisiminti, kad veik pusė Didžiosios Britanijos penkiolikmečių yra išbandę nelegalius svaigalus, ir veik ketvirtadalis reguliariai rūko).

Ir net jei tėvai nėra visiškai apsėsti statuso manijos- tarkime, jiems viso labo rūpi tik „tinkamas“ užrašas ant automobilio galo ( pvz., V12, GTI , 4WD ar „turbo“ ) (kartais pagalvoju,  kodėl apskritai kažkas turi būti rašoma ant automobilių užpakalių- ar man geriau, jei valandą sėdėdamas spūstyje matau, kad tu sėdi, nors ir „V12“, „turbo“ ir „4WD“, bet vis tiek sėdi?)- ir net ir tada, kai tėvams jų įvaizdis mažai rūpi, ar mes, kaip visuomenė, galime būti garantuoti, kad vaikai šeimose nėra spendžiami į reikalavimų, kritikos, perdėtos globos ar tiesiog pašaipos pinkles?

Ne.

Nes kur jau kur, bet mūsų visuomenėje iki šiol gajus jėgos kultas. Dominuoja jėgos metaforos- kasdien girdime „stiprus lyderis“, „stipri kompanija“,  „stipri partija“, „jis tikras autoritetas“. Šeimose- tas pats. Tėvai turi būti stiprūs, tėvai turi būti autoritetais, tėvai atsako už savo vaikus, tėvai sprendžia, kas geriausia vaikams, tėvai sprendžia, kaip vaikai turi ir neturi elgtis – stiprūs tėvai yra geri tėvai. Mokytojai turi „kontroliuoti“ ir „valdyti“ klasę, oratoriai – „valdyti auditorijas“, politikai- „valdyti šalį“.

Paradoksaliausias dalykas čia yra tai, kad mes iki šiol suplakame jėgą ir autoritetą su įtaka. Bet juk jėga ir įtaka visada buvo, yra ir bus du skirtingi dalykai. „Bijo, reiškia gerbia“ atėjo iš sovietinių laikų, tačiau vakaruose šios idiomos niekas nesupranta, nes, galų gale, mes patys puikiai žinome, ko verta pagarba tiems, kurių bijome. Juolab, kad vis mažiau yra ko bijoti. Juk šiandien ne tik valstybėje, bet ir organizacijose, ir net šeimose didžiausią įtaką turi toli gražu ne stipriausi ir galingiausi. Argi mūsų įstatymai nėra griežti? Bet jie nemažina nusikalstamumo, bent jau keliuose. Akivaizdu, kad autoritariniai lyderiai šiuolaikinėse organizacijose iš vis negalėtų veikti. Šeimose tai dar akivaizdžiau: kad ir kaip aršiai savo jėgą demonstruos „geras, bet teisingas“ tėtis, vaikas svaiginsis. Vargu, ar taip bus šeimoje, kurioje vyrauja partnerystės ir supratimo dvasia, ir visiškai neakcentuojama kieno nors „jėga“. Dr. Gordonas šį paradoksą apibūdina itin elegantiškai: „Paradoksalu, bet tiesa- tėvai praranda įtaką naudodami jėgą, ir priešingai- atsisakydami jėgos jie tampa daug įtakingesniais, bendraudami su vaikais“

Gal verta tiesiog iškišti galvas iš smėlio ir pripažinti, kad ne atviras tėvų smurtas prieš vaikus yra didžiausia mūsų šeimų problema. Juk būtų išties trumparegiška taip teigti, ar ne, žinant, kad daugybėje Lietuvos šeimų vyrauja paslėptas, subtilus smurtas ir prievarta:

  • Tėvai net nesusimąsto, kaip verta bendrauti su vaikais, kad jie nebūtų žalojami psichologiškai;
  • Tėvai dažnai leidžia sau kritikuoti, barti, moralizuoti, net įžeidinėti vaikus- tą kasdien galima išgirsti bet kurioje parduotuvėje, tai akivaizdi mūsų visuomenės norma, tačiau- ei- tai elementariai destruktyvu, mes žlugdome asmenybes;
  • Tėvai daugeliu atveju turi vos ne dievų vaidmenį: būtent jie gali nuspręsti, ko ir kaip turi mokytis jų vaikai, ką ir kaip jie turi žinoti, ir netgi kaip jie turėtų mąstyti. Akivaizdu, kad tai tėvų prerogatyva, bet ar tėvai yra pakankamai kvalifikuoti tai spręsti?

Skamba kaip radikalūs kliedesiai? Negi leisime vaikams viską, ir tiesiog pasyviai stebėsime, kaip jie daro, ką tik nori daryti, kad užaugintume asmenybes? Ne. Gordono modelis nėra „leidžiu vaikams daryti viską“ modelis. Tai atsakingos ir efektyvios komunikacijos šeimoje modelis, panašios demokratiškos ugdymo sistemos jau seniai taikomos ne tik šeimose.

Ir mums reikia jų mokytis.

Mokyklose- irgi.

„Pradedu įtarti visas sudėtingas ir specialias švietimo sistemas. Atrodo, kad jos sukurtos remiantis prielaida, kad kiekvienas vaikas yra idiotas, kuris turi būti išmokytas, kaip galvoti. Tuo tarpu jei vaikui leisime galvoti pačiam, jis galvos daugiau ir geriau, nors galbūt tai nebus taip akivaizdu. Leiskime jam laisvai ateiti ir išeiti, leiskime jam liesti tikrus dalykus ir susivokti pačiam, vietoje to, kad jis sėdėtų kambaryje prie mažo apskrito stalo su saldžiai skambančiu mokytoju, siūlančiu jam pastatyti mūrinę sieną iš medinių kaladėlių, ar sukurti vaivorykštę ant popieriaus, ar sodinti šiaudinius medžius vazonėliuose. Toks mokymas užpildo sąmonę dirbtinėmis asociacijomis, kurių būtina atsisakyti, kad vaikas pagaliau galėtų vystyti laisvas idėjas apie tikrąją patirtį“- rašė Anne Sullivan, legendinės Hellen Keller (kuri ir nematė, ir negirdėjo, tačiau pasiekė stulbinančių dalykų gyvenime) mokytoja.

Štai siaubo scenarijus tautiniam švietimo specialistui: įsivaizduokime mokyklą, kurioje mokiniai, jei nenori, gali neiti į pamokas, o tiesiog žaisti ar visą dieną drybsoti pievelėje su draugais. Mokyklą, kurioje mokytojai- jei jų pamokos nėra įdomios ar pakankamai svarbios, net mokinių nuomone- tiesiog nesulauks mokinių. Mokyklą, kurioje pažymiai visiškai nesvarbūs- mokiniai gali rinktis, ar jiems laikyti egzaminus, ar ne, ir netgi- visiška erezija- patys vertinti savo žinias. Mokyklą, kurioje viską sprendžia patys mokiniai, kartu su mokytojais, ir kiekvienas mokinys mokyklos susirinkime turi vienodo svorio balsą- kaip ir mokytojai, kurių, akivaizdu, yra mažiau, nei mokinių.

Utopija. Taip nebūna, ar ne? Ko čia vaikai galėtų išmokti?

To, ko labiausiai reikia gyvenime. Mąstymo ir bendravimo įgūdžių. Laisvės ir atsakomybės. Šiai mokyklai- bene progresyviausiai Didžiosios Britanijos mokyklai- jau 87 metai, bet ji vis dar „lenkia laiką“- toks ir yra Summerhill mokyklos moto – „Still Ahead Of It‘s Time“.
Summerhill‘ą įkūrė gerokai laiką pralenkęs- tik įsivaizduokime tokią mokyklą 1921 m.- progresyvus škotas, švietėjas ir maištininkas, Aleksandras Neill‘as, manęs, kad „Vaiko tikslas yra gyventi savo gyvenimą- ne tą gyvenimą, kurį jam siūlo jo nerimaujantys tėvai ar gyvenimą, kurį perša švietėjai, manantys, kad jie žino geriausiai“.
Drąsi idėja. Mokykla, kurioje praktiškai niekas nėra draudžiama, ir kurioje visi kartu demokratiškai nusprendžia, kaip bus veikiama šiandien, rytoj ir kitais metais. Čia pirmiausia ugdomos mąstančios asmenybės, o tik paskui „faktų ir žinių“ maišai. Kaip? Būtent taip, kaip ir aprašyta: kiekvienas mokinys pats renkasi, ką nori mokytis, kaip nori mokytis, ir net pats save vertina. Nė vienas mokinys negali būti baramas, žeminamas ar baudžiamas, netoleruotiną elgesį vertina patys bendramoksliai, kaip kokiame „realybės šou“ blogiausiu atveju „išbalsuodami“ neklaužadą iš mokyklos. Mokytojai neturi teisės nurodinėti, nėra privalomų pamokų, tad…jei mokytojai nesistengs, kad jų pamokos būtų suvoktos kaip svarbios ir įdomios, gali būti, kad jie taip ir nesulauks mokinių. Be to, mokykloje skatinamas ir alternatyvus, užklasinis mokymas, kuris dažnai gali būti net svarbesnis, nei „pagrindinis“- mokiniai gali mokytis, pavyzdžiui, italų kalbos, intensyviai susirašinėdami el. paštu ir bendraudami su italais bendraamžiais per „Skype“.
Akivaizdu, kad Summerhill‘as buvo nuolat puolamas ir menkinamas, „tradicinė“ švietimo sistema Neillą laikė idealistu ir naivuoliu, tačiau Neillo idėjos, paradoksaliai, tapo stipria įtaka ne tik švietimui, bet ir apskritai žmogaus teisių raidai visame pasaulyje.
Ypač aktyviai Neill‘ą gynė Bertrandas Russelas ir Henry Milleris, ir, žinoma, buvę Summerhillo auklėtiniai bei jų tėvai. Šiandien Summerhill‘as tapo „unschooling“ judėjimo simboliu, ir svaria alternatyva tradicinėms institucinėms švietimo sistemoms visame pasaulyje. Neillo idėjas toliau vystė John Taylor Gatto, John Holt ir daug kitų iškilių švietimo reformatorių. Gal net ne reformatorių, … o griovėjų.  John Holt yra rašęs, kad „švietimas… dabar man atrodo kaip vienas iš labiausiai autoritarinių ir pavojingų žmonijos išradimų. Tai giliausias šiuolaikinės vergų sistemos pamatas, sistemos, kurioje dauguma žmonių jaučiasi niekuo kitu, bet tik gamintojais, vartotojais, žiūrovais ar „sirgaliais“, kuriuos, praktiškai visose jų gyvenimo srityse, valdo tik  godumas, pavydas ir baimė. Mano tikslas nėra „patobulinti“ švietimo sistemą, mano tikslas yra ją sunaikinti ir  visiems laikams pabaigti šį bjaurų antihumanišką žmonių formavimo biznį, kad žmonės pagaliau galėtų formuotis patys“.
Neramu?
Vietiniai švietimo komisarai sapnuos šį tekstą. Ofsted, Didžiosios Britanijos švietimo standartų biuras, oficiali švietimo įstaigų kokybės priežiūros institucija, dar 1999 m. norėjusi apskritai uždaryti Summerhill‘ą, po 2007 m. Summerhill‘o mokyklos inspekcijos ataskaitoje, kuri dabar prieš mane, rašo:

„ Dvasinis, moralinis, socialinis ir kultūrinis moksleivių ugdymas (Sommerhill‘e) yra puikus /…/Mokiniai gali rinktis, ar eiti, ar neiti į pamokas, tačiau efektyvus mokymasis akivaizdus tiek klasėse, tiek už jų. /…/ Moksleiviai išmoksta bendrauti darydami kompromisus, derėdamiesi ir komunikuodami bendrai, tad baigdami mokyklą jie tampa patyrusiais, užtikrintais ir subrendusiais jaunais žmonėmis.“

Nors ataskaita rašyta itin biurokratiškai, man ji skamba kaip vieninga liaupsė, vos ne odė Summerhill‘ui. Neįprasta tai girdėti iš tokios griežtos institucijos.

Prikalsiu skeptikus prie sienos: Johnathan Reider, prestižinio, jei ką, Stanfordo universiteto priėmimo skyriaus darbuotojas, kalbėdamas apie namuose lavintus ar Sommerhillą baigusius stojančiuosius: „Išskirtinis faktorius čia- intelekto gyvybingumas. Šie vaikai jį turi, ir visa, ką jie daro, tai patvirtina“.

Jei dar neįtikinau, kad SommerHill‘as, ir apskritai „unschooling“, ar „nešvietimas“ yra sektinas švietimo modelis, perduodu iniciatyvą jums.

Tik nuoširdžiai, gerai, dabar pat:

  • Apibrėžkite pirmą termodinamikos dėsnį ir iliustruokite jį pavyzdžiais;
  • Atsakykite, kuo skiriasi tvirtapradė priegaidė nuo tvirtagalės ir kokiais kirčio ženklais jos gali būti žymimos;
  • koks įvykis tapo dingstimi pradėti pirmą pasaulinį karą?

90 procentų apklaustųjų (mažas socialinis tyrimas mano seminaruose) į šiuos klausimus teisingai atsakyti nesugeba. Gal ir kažkas iš jūsų vargsta ir prakaituoja? Ar vidurinės nebaigėte? O gal viskas paskendo dominuojančiose itin svarbios disciplinos, kurios bent jau mes mokėmės, pvz., marksizmo- leninizmo, ar dialektinio materializmo dėsniuose?

„Kadangi mes nežinome, kurių žinių mums labiausiai reikės ateityje, nėra protinga stengtis jų išmokyti iš anksto. Vietoje to, mums verta ugdyti žmones, kurie norės mokytis taip smarkiai, ir mokysis taip gerai, kad sugebės išmokti viską, ką reikia išmokti“- rašė tas pats radikalusis amerikietis anti-švietėjas, John Holt., beje, ir sukūręs terminą „unschooling“. Kaip ji versime? „Nešvietimas“ skamba šauniai.

Svarbiausias žingsnis, kad įveikti trumparegystę, yra suvokti, kad nebematai.

 

  • Straipsnio štrauka iš http://www.mindgasmic.com/ese67.htm
  • Meninis filmas pagal tikrus faktus apie nuo 1921 m. veikiančią SummerHill mokyklą, kuriame vaidina tikri jos mokiniai, mokytojai, tėvai… (4 serijos po 30 min., tik būkite atidūs – pradėkite žiūrėti nuo 1-os serijos :)) http://films.imhonet.ru/element/1051410/movie-online/
  • Šiek tiek plačiau apie SummerHill mokyklos įkūrėjo mintis (na, aš ne su visomis mintimis sutinku, bet tai palieku spręsti Jums patiems :)) :
    1. http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/alexander-neill-auklejimas-laisve-1/
    2. http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/alexander-neill-auklejimas-laisve-2/
    3. http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/alexander-neill-auklejimas-laisve-3/

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s