Tikros Meilės paslaptys · Visi įrašai

Tikros Meilės paslaptys – 06 Laisvės galia

Po dviejų dienų jaunuolis sėdėjo mažoje kavinėje miesto centre ir bendravo su šeštuoju sąrašo asmeniu – Judith Renshow.

Misis Renshow buvo jauna trisdešimties metų moteris, ištekėjusi ir auginanti du mažus vaikus. Ji buvo gana aukšta, puikiai sudėta, nors neatrodė klasikinio stiliaus gražuole, tačiau jos veido bruožai buvo simpatiški – didelės šviesiai rudos akys, maža riesta nosis ir atvira šypsena.

– Pirmą kartą išgirdau apie Tikros Meilės paslaptis prieš vienuolika metų, – pasakojo ji jaunuoliui. – Man tada buvo sunkus metas; aš ką tik išsiskyriau su vaikinu po to, kai susitikinėjome ilgiau nei pusmetį. Kai jis pasakė, kad mums nebereikia daugiau susitikinėti, pasijutau visiškai nusivylusi. Negalėjau nei valgyti, nei miegoti, negalėjau dirbti ir netekau tiek daug svorio, jog kai kurie žmonės manęs net nepažindavo. Net praėjus mėnesiui, sunkiai galėjau susitaikyti su mintimi, kad mūsų santykiai nutrūko.

Vieną dieną sėdėjau ant suolo bažnyčios parke, kai priėjo senas kinas ir atsisėdo šalia. Jis išsiėmė iš kišenės nedidelį popierinį maišelį ir ėmė šerti balandžius. Balandžiai skraidė aplink jį ir lesė duonos gabalėlius, kuriuos mėtė vyriškis. Jis atsigręžė į mane ir pasisveikino.

– Ar jums patinka balandžiai? – paklausė jis.

Aš trūktelėjau pečiais.

– Nelabai, – atsakiau. – Bet matau, kad jums patinka.

Jis nusišypsojo.

– Kai buvau mažas berniukas, mano kaime gyveno vyras, kuris augino balandžius. Vyras labai didžiavosi savo paukščiais ir dažnai pasakodavo savo draugams, kaip juos myli. Bet vieną dieną, kai žmogus rodė man ir kitiems vaikams savo balandžius, aš negalėjau suprasti, kodėl, jei jam taip patinka paukščiai, jis laiko juos narvuose, kur jie negali išskleisti savo sparnų ir skraidyti. Paklausiau, o jis atsakė: „Jei jie tupėtų ne narvuose, nuskristų ir paliktų mane“. Aš vis dar nesupratau. Kaip galima ką nors mylėti ir laikyti už grotų? Mūsų šalyje yra patarlė, kuri sako: „Jei ką nors myli, suteik jam laisvę. Jei jis grįš atgal, jis jūsų, jei ne – jis niekada nebuvo jūsų“.

Jaunuolis išsiėmė bloknotą ir rašiklį ir kažką užsirašė, o misis Renshow tęsė:

– Mane apėmė keistas jausmas, kad senuko pasakojime glūdi kažkokia ypatinga žinia man. Nesupratau kodėl, nes jis negalėjo žinoti mano sunkumų. Bet jo pasakojimas pernelyg tiko mano situacijai. Bandžiau priversti savo draugą grįžti. Aš visad maniau, kad viskas bus gerai, jei tik mano draugas liks su manimi. Dabar, žvelgdama atgal, manau, kad paprasčiausiai nenorėjau likti viena. Bet tai ne meilė, ar ne? Tai tik vienišumo baimė.

Senukas nusisuko ir toliau maitino balandžius. Pamąsčiusi kelias minutes apie tai, ką jis pasakė, pareiškiau, kad kartais nėra lengva suteikti laisvę tam, kurį myli. Jis linktelėjo ir tęsė savo mintį:

– Jei jūs negalite suteikti jam laisvės, jūs nemylite.

Mes truputį pasikalbėjome, ir tuomet jis paminėjo Tikros Meilės paslaptis. Jo žodžiai skambėjo man pernelyg neįtikinamai, nes visad galvojau, kad meilė skirta arba neskirta likimo.

Aš negalėjau patikėti, kad meilę ir meilės ryšius mes kažkaip galime paveikti. Tik vėliau supratau, kad patys rašome gyvenimo knygą. Ne tiek žvaigždės, kiek mūsų mintys, sprendimai ir veiksmai valdo mūsų likimą. Aš visad įsivaizdavau, kad patirsiu meilės džiaugsmą, kai užmegsiu meilės ryšius. Bet viską apverčiau aukštyn kojom. Kai patys patirsime meilės džiaugsmą, vadinasi, sukursime ir meilės ryšius.

– Prieš nueidamas senukas padavė man popieriaus lapą, – tęsė misis Renshow.

– Sąrašą su dešimčia vardų ir telefono numeriais? – pertraukė jaunuolis.

Misis Renshow nusišypsojo:

– Žinoma. Aš susitikau paeiliui su kiekvienu ir palengva sužinojau kur kas daugiau apie Tikrą Meilę. Ir nuostabiausia, kad tos paslaptys veikia!

– Kaip veikia? – sukluso jaunuolis.

– Aš manau, pats supratimas, kad galiu kažką pakeisti, kad esu savo likimo šeimininkė, o ne auka, man labai padėjo.

Visos jos man vienaip ar kitaip buvo naudingos, bet viena, galvoju, padėjo labiausiai. Tuo metu mano gyvenimą pakeitė laisvės galia.

Negalima versti mylėti. Turime žmonėms, kuriuos mylime, suteikti laisvę, kitaip būsime ne geresni nei tas balandžių augintojas. Jei ką nors mylime, turime duoti jiems laisvę. Laisvai priimti sprendimus, laisvai gyventi gyvenimą taip, kaip nori, o ne taip, kaip nori kiti.

Ne visad lengva suteikti laisvę tam, kurį myli, bet kito kelio nėra. Jei jūs to nepadarysite, būsite niūrus, piktas ir prislėgtas. Aš kalbu ne vien tik apie laisvę pasibaigus meilės ryšiams, – mums jos reikia ir tarpusavio santykiuose.

– Ką tuo norite pasakyti? – paklausė jaunuolis. – Jei užmezgėte santykius, kodėl reikia suteikti laisvę kitam žmogui?

– Mums visiems reikia erdvės. Žmonės turi jaustis laisvi, kitaip jie greitai pajus patekę į spąstus. Jei mes iš tikrųjų ką nors mylime, turime gerbti jų norus ir poreikius.

Kai mes ką nors persekiojame, galime emocičkai prislėgti; paprastai tai būna iš pavydo, netikrumo ar baimės jausmo, bet ne iš meilės.

– Vadinasi, paleisti į laisvę – reiškia suteikti žmogui šansą laisvai gyventi, – pasakė jaunuolis.

– Taip. Tačiau tai dar ne viskas. Mes privalome išlaisvinti ir išsilaisvinti ne tik iš fizinio prisirišimo, ne, turime išsilaisvinti iš visko, kas trukdo meilei.

– Kokių? – paklausė jaunuolis.

– Na, pavyzdžiui, turime atsisakyti išankstinių nuostatų ir priešiškumo kitų žmonių atžvilgiu.

– Nesu tikras, ar supratau, – pasitikslino jaunuolis.

– Jei mes iš anksto nusistatę prieš žmogų ar žmonių grupę, tai būtinai atsilieps žmonių santykiams. Vargu ar mes meiliai elgsimės su žmogumi, jei laikysimės išankstinės priešiškos nuomonės. Jei esate iš anksto nusistatęs prieš kokį nors žmogų, tai net nesusipažinęs su juo, pradedate jį teisti. Daugelis prietarų yra neteisingi kokios nors žmonių kategorijos apibendrinimai. Net neįtikėtina, kai pagalvoji, kiek daug prietarų turi žmonės.

– Kokių?

– Pavyzdžiui, „visi juodieji yra nusikaltėliai“ arba „visi airiai yra kvailiai“, arba „visos moterys yra blogos vairuotojos“, arba „visi žydai yra šykštuoliai“, arba „visi, išskyrus žydus, yra antisemitai“. Tai nesąmonės, kurios kliudo mums palankiau vertinti kitus žmones.

Dar vienas dalykas, iš kurio reikia išsilaisvinti, tai mūsų ego. Tik nedaugelis supranta, kad jų ego yra didžiausia kliūtis Tikrai Meilei.

– Kodėl? – paklausė jaunuolis.

– Tikriausiai pažįstate žmonių, kurie ginčijasi dėl smulkmenų. Jiems nesvarbu, kad ginčijasi dėl smulkmenų, jiems svarbu pats procesas, kurio metu jie pamiršta patį ginčų objektą. Jie yra pasirengę įrodyti savo tiesą, pasiryžę aukoti tarpusavio santykius.

– Bet sutikite, kad kartais reikia tiesiog pataisyti kitą žmogų, – prieštaravo jaunuolis. – Jei jis dėl ko nors klysta, jam reikia pasakyti.

– Aš neteigiu, kad nereikia pasakyti savo nuomonės, – nusišypsojo misis Renshow, – ypač jei tai susiję su jus jaudinančiais dalykais, bet jei iš tikrųjų neturi reikšmės, kas teisus, tai kam švaistyti laiką ir energiją ginčams? Jūs nieko nelaimėsite, tik įrodysite, kad esate teisus, o kitas klysta. Jūs turite paklausti savęs, ar iš tiesų svarbu tai, kuo įsitikinęs kitas žmogus? Ar verta griauti santykius, kad įrodytum savo teisybę? Jei atsakote į tuos klausimus neigiamai, kam ginčytis?

Jaunuolis pritarė. Tai buvo labai paprasta. Jis susigūžė, prisiminęs, kiek kartų ginčijosi su draugais ir pažįstamais dėl menkniekių.

– Yra viena patarlė, – tęsė misis Renshow, – kad gyvenime kartais reikia pasirinkti, ar būti mylimam, ar būti teisiam. Jūs galite stengtis laimėti ginčą arba laimėti meilę. Jei teikiate pirmenybę meilei, jums nereikia įrodinėti, kad kažkas kitas klysta, o jūs esate teisus. Jūs galite išsilaisvinti.

Atminkite, jei norite meilės, turite išsilaisvinti iš visko, kas jai trukdo. Mūsų ego yra tik viena iš kliūčių. Aš galvoju, kad svarbiausi dalykai, kurių mums reikia atsikratyti, yra pyktis, nuoskauda ir niūrumas.

– Bet kaip išsilaisvinti iš pykčio ir nuoskaudos? – paklausė jaunuolis.

– Atsakymą slepia vienas žodis: atleisti. Jei norite patirti Tikrą Meilę, turite sugebėti atleisti.

– Bet ar ne paprasčiau suvesti sąskaitas, atkeršyti? Akis už akį, dantis už dantį?

– Jei visi sektume šia filosofija, pasaulyje gyventų vien tik aklieji ir bedančiai. Nuoskauda ardo dvasią, atleidimas išlaisvina sielą meilei.

Nė vienas žmogus negali vadintis tobulu, tačiau mokydamiesi atleisti galime sukurti tobulus tarpusavio santykius. Visi darome klaidų ir, jei norime, kad žmonės mums atleistų, turime būti pasirengę jiems atleisti. Net labiausiai užkietėjęs nusikaltėlis kažkada buvo nekaltas kūdikis. Gal kitaip auklėjamas jis būtų geresnis – tai klausimas, į kurį nėra atsakymo.

Žinoma, suteikti laisvę yra tik viena iš dešimties paslapčių; visos jos svarbios, tačiau laisvės galia padeda mums dovanoti meilę kitiems, kai jos labiausiai reikia.

– Bet jūs netvirtinate, kad žmonės turi užgniaužti pyktį ir baimę?- nepatikliai paklausė jaunuolis.

– Žinoma, ne, – pasakė misis Reshow. – Pyktis, baimė, nuoskauda yra natūralios žmogaus emocijos ir kiekviena iš jų turi savo vietą. Aš manau, jei mes norime patirti meilę, turime būti pasirengę išsilaisvinti iš neigiamų emocijų. Kai jas patiriame, tai patys įkaliname save į jausmų kalėjimą, kuris neleidžia mylėti.

Tais senais laikais laisvės galia padėjo man įveikti emocinį skausmą, o vėliau jos padedama įveikiau ir kitus sunkumus. Aš prisimenu dieną, kai ligoninėje mirė mano tėvas. Jis sirgo paskutine vėžio stadija ir kentė didžiulius skausmus. Tai buvo liūdniausia mano gyvenimo diena, – aš labai troškau, kad jis gyventų, bet nenorėjau, kad ilgiau kakintųsi. Savo širdy žinojau, kad kartais meilė reiškia „leisti eiti“.

Tą vakarą jaunuolis atsisėdo ir perskaitė savo užrašus. Netikėtai prisiminė tėvų skyrybas, kai jam buvo vos šešeri, prieš akis iškilo nesėkmingi susitikimai su merginomis per pastaruosius kelis metus. Po susitikimo su senuoju kinu jis suprato, kad bijo ir vienatvės, ir pastovių ryšių. Jis negalėjo toliau gyventi, kęsdamas praeities skausmą. Atėjo laikas išsivaduoti ir pradėti viską iš naujo. Bet kaip? Jaunuolis peržvelgė savo pastabas, kurias užsirašė susitikęs su daktaru Puchia, ir rado būdą, kaip įveikti praeities nesėkmes. Jis pasakė sau „Šiandien aš išsilaisvinu iš visų savo baimių, praeitis man neturi galios, – šiandien yra naujo gyvenimo pradžia“.

Jis užrašė šį teiginį po visų pastabų, kurias pasižymėjo susitikęs su misis Renshow, ir tada perskaitė dar kartą:

Šeštoji Tikros Meilės paslaptis – laisvės galia.

  • Jei jūs mylite ką nors, paleiskite jį į laisvę. Jei jis sugrįžta atgal, jis yra jūsų, jei ne – jis niekada nebuvo jūsų.
  • Net ir tarpusavio santykiams reikia erdvės.
  • Jei norime išmokti mylėti, pirmiausia turime išmokti atleisti ir išsilaisvinti iš praeities nuoskaudų ir liūdesio.
  • Mylėti – vadinasi, išsilaisvinti iš savo baimių, prietarų, atsikratyti savojo ego.
  • „Šiandien aš išsilaisvinu iš savo baimių, praeitis neturi man galios, – šiandien yra naujo gyvenimo pradžia“.
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s