Tikros Meilės paslaptys · Visi įrašai

Tikros Meilės paslaptys – 02 Pagarbos galia

Kitas žmogus jaunuolio sąraše buvo moteris – daktarė Millie Hopkins. Daktarė Hopkins buvo miesto universiteto psichologijos profesorė, pirmoji moteris universiteto istorijoje tapusi profesore. Ji buvo labai populiari, ją mylėjo ir gerbė tiek studentai, tiek bendradarbiai. Iš balso intonacijos jaunuolis suprato, kad moteris apsidžiaugė skambučiu ir patikino rasianti laiko kitą dieną su juo susitikti. Jie nutarė susitikti universitete, daktarės Hopkins kabinete.

Nors jai ėjo 64 metai, ponia Hopkins atrodė kaip energinga pirmakursė. Jos balsas pagyvėjo ir suskambo sodriau, kai jaunuolis paminėjo senąjį kiną. Profesorė buvo žemo ūgio, plačių pečių, gerai sudėta moteris, vilkinti elegantišką tamsiai mėlyną kostiumą ir baltą palaidinukę. Jos žvilgantys kaštoniniai plaukai siekė pečius, o veidas, nors ir išvagotas raukšlių, švietė nuoširdumu ir draugiškumu.

– Aš sutikau senąjį kiną maždaug prieš 20 metų, – pasakė ji jaunuoliui. Tada buvau visiškai kitas žmogus – narkomanė, valkataujanti gatvėse.

Iš nustebimo jaunuolis net išsižiojo.

– Jūs juokaujate, ar ne? – paklausė jis ūmai susinervinęs.

– Visai ne, – atsakė moteris, nėmaž nesumišusi ir nesusigėdusi. – Aš jau nepamenu, kiek kartų gulėjau ligoninėse dėl perdozuotų narkotikų, bet kiekvieną kartą grįždavau į gatvę, ir vėl viskas kartojosi.

Vieną dieną atsibudau ligoninės lovoje po eilinio skrandžio plovimo; šalia manęs sėdėjo gydytojas ir laikė mano ranką. Jis buvo malonaus, gero veido, nuoširdžiai susirūpinęs, švelniai kalbėjo su manimi. Tai buvo pirmas žmogus, kuriam aš iš tiesų rūpėjau. Pirmą kartą po daugelio metų kažkas kalbėjo su manimi kaip su žmogumi. Štai dėl ko aš niekada neužmiršiu senojo kino.

Mes ilgai kalbėjomės, aš papasakojau jam apie tokius dalykus, apie kuriuos niekam anksčiau neprasižiodavau – apie savo šeimą, vaikystę, gyvenimą gatvėse. Viską! Ir žinote, vien tik pasikalbėjus su juo apie visa tai, man palengvėjo. Senukas pasakė turįs keletą draugų, kurie galėtų man pagelbėti. Jis davė man jų vardus ir telefono numerius, ir aš susitikau su jais. Ačiū Dievui, kad taip padariau, nes jie patarė man, kaip pradėti gyvenimą iš naujo.

– Jūs turite galvoje Tikros Meilės paslaptis? – paklausė jaunuolis.

– Taip. Aš supratau, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios mano gyvenimas stokojo meilės, buvo ta, kad aš nemylėjau savęs. Todėl antroji Tikros Meilės paslaptis man buvo labai svarbi – tai pagarbos galia.

Matote, aš negerbiau nei kitų, nei savęs. Jei nėra pagarbos, nėra ir meilės. Jūs negalite mylėti kitų, kol neimate jų gerbti. Pirmasis žmogus, kurį privalu gerbti, esate jūs pats. Jei negerbiate savęs, negalite savęs mylėti, o jei nemylite savęs, sunku mylėti kitus.

Jaunuolis kažką užsirašė, o Millie tęsė:

– Tai buvo mano didžiausia problema – aš nei mylėjau nei gerbiau save.

– Kodėl?

– Manau, to priežastys slypi vaikystėje, – paaiškino moteris. – Aš buvau nesantuokinis vaikas, o motina ištekėjo, kai man ėjo treti metai. Mama visad gėdijosi manęs, o patėvis dėl man nežinomų priežasčių atvirai nekentė manęs. Prisimenu, kai man buvo šešeri, motina apkabino mano seseris, aš irgi pribėgau, kad ji apkabintų ir mane. Staiga pajutau stiprų smūgį į nugarą ir nuvirtau ant grindų. Aš niekada neužmiršiu patėvio veido, žiūrinčio į mane iš viršaus, kuomet jis iškošė:

– Dabar ji mano vaikų motina, išgama!

– O ką pasakė jūsų mama? – paklausė jaunuolis, sunkiai tikėdamas tuo, ką išgirdo.

– Visiškai nieko! Ji nekreipė į mane jokio dėmesio ir toliau laikė apkabinusi mano seseris, tarsi manęs ten nė nebūtų. Sunku tikėti, kad tėvai gali būti tokie žiaurūs, bet patikėkite, aš pažįstu žmones, kurie nuo savo tėvų kentėjo dar labiau nei aš. Nesakau, kad buvau nuolat mušama, tačiau nejaučiau nei meilės, nei švelnumo. Iš esmės mano šeima atstūmė mane ir nekreipė jokio dėmesio.

Jaučiausi nereikalinga, nemylima ir nekenčiau gyvenimo. Žinote, tai aktuali problema. Daugelis žmonių negerbia savęs. Jiems nepatinka jų išvaizda, balsas ar protas, jie ima negerbti savęs, nes mano esą nepilnaverčiai. Turėjau išmokti gerbti ir mylėti save, prieš patirdama kito meilę.

– Kaip jūs išmokote gerbti save? – susidomėjo jaunuolis. – Aš nemanau, kad tai lengva.

Millie nusišypsojo.

– Jūs teisus. Tai ne visada lengva, bet įmanoma. Mes turime išmokti suprasti save, vertinti save, nepaisydami, ką kiti žmonės kalba apie mus. Turime išmokti suprasti, kad kiekvienas šioje žemėje turi savo vietą. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus. Pavyzdžiui, ar jūs žinojote, kad niekada nėra buvę tiksliai tokio kaip jūs ir niekada nebus tokio kaip jūs? Šis nuostabus faktas padaro kiekvieną gyvą būtybę – turtingą ar vargšą, juodaodį ar baltaodį, vyrą ar moterį – vertą pagarbos. Yra sena puiki žydų patarlė: „Tas, kuris išgelbsti vieną žmogų, išgelbsti visą pasaulį“. Tai reiškia, kad kiekvienas yra neįkainojamas – nesvarbu, kokia jo odos spalva, kokia religija – kiekvienas turi teisę čia būti.

– Teoriškai tai skamba puikiai, bet iš tikrųjų yra kitaip, – nenusileido jaunuolis.

– Žinoma, – sutiko Millie. – Tačiau nereiškia, kad tai neįmanoma. Jei aš galiu taip elgtis, esu tikra, kad gali kiekvienas. Klausimas tik tas, kaip atrasti tuos bruožus, kuriuos galėtumėte gerbti savyje ir kituose.

– Ką jūs norite pasakyti? – sukluso jaunuolis.

– Žmogaus smegenys yra nepaprastas mechanizmas; net šiandien, toli pažengus šiuolaikinei medicinai, apie jų galimybes žinoma labai nedaug. Beje, viena iš neįtikinamiausių galimybių yra ta, kad smegenys gali rasti atsakymą į kiekvieną iškeltą klausimą. Žinoma, atsakymas gali būti neteisingas, bet jis bus pateiktas. Pavyzdžiui, jei paklausite savęs, kokie dalykai jums patinka ir už ką gerbiate save, smegenys bemat pateiks atsakymą. Būtent šį klausimą man uždavė senasis kinas. Iš pradžių atsakiau, kad nėra nieko, kas man patiktų ar už ką gerbčiau save, tada jis pasakė:

– Suprantu, tačiau, jei būtų kas nors, kas tai galėtų būti?

Šiek tiek pagalvojau, ir man į galvą šovė keli dalykai. Žinojau, jog turiu šviesų protą, nes visad pirmaudavau mokykloje, gerbiau save už tai, kad sugebėjau nepasimesti būdama viena, kad, nepaisydama beviltiškų gyvenimo aplinkybių, niekada nevogiau ir neplėšikavau. Palengva ėmiau galvoti apie save geriau.

Jaunuolis užsirašė kelias pastabas ir vėl pažvelgė į daktarę Hopkins:

– Vadinasi, reikia klausti savęs, už ką save gerbi, toks yra būdas išmokti savigarbos?

– Tai iš tiesų man padėjo. O jei padėjo man, gali padėti kiekvienam. Štai kodėl, kai jūs klausiate: „Už ką aš gerbiu save?“, jūsų smegenys pateiks jums atsakymus.

– O jei nieko nėra?

– Visada kas nors atsiras. Pavyzdžiui, gali būti, kad gerbiate save už tai, kad turite darbą, kad reguliariai darote mankštą. Nesvarbu, kas tai būtų, jei tik galite rasti kažką, ką gerbiate savyje. Netrukus kyla noras paklausti savęs apie kitus žmones, ypač tuos, kurie jums nepatinka.

– Kodėl? – susidomėjo jaunuolis.

– Todėl, kad jūsų smegenys labiau susikoncentruos į tuos dalykus, kuriuos gerbiate, negu į tuos, kurie jums nepatinka. Kai tai įvyks, jūs mieliau galėsite juos priimti.

– Ką turite galvoje, sakydama mieliau?

– Elgtis su jais švelniai ir dėmesingai. Matote, dauguma žmonių elgiasi su kitais, tarsi jie būtų menkystos, – tęsė daktarė Hopkins, – tačiau mus sukūrė vienas Kūrėjas, mes visi esame sukurti pagal jo paveikslą. Viena didžiausių klaidų, kurią jūs galite padaryti gyvenime, – tai neįvertinti atskiro žmogaus galios. Kiekvienas žmogus turi galios keisti pasaulį, todėl kiekvienas jį ir keičia savaip. Kuomet mes gerbsime žmogų, imsime elgtis su juo kitaip.

Prisimenu, kai aš miegodavau tiesiog gatvėse, vieną naktį pabudusi pajutau, kad man ant veido šlapinasi policininkas.

– Ką?! – sušuko jaunuolis. – Kaip, kaip jis galėjo šitaip elgtis?

– Be abejonės, jis jautė tik panieką tokiems benamiams kaip aš, – atsakė daktarė Hopkins. – Jis nejuto man, kaip žmogui, jokios pagarbos, ir aš niekad neužmiršiu, kaip jis stovėjo ir juokėsi. Jam tai buvo smagi pramoga.

Esu įsitikinusi, jog daugiausia problemų pasaulyje kyla dėl to, kad prarandame pagarbą patiems sau, kitiems žmonėms, gyvenimui. Todėl neturime ir meilės. Vieni kitų nemėgsta arabai ir žydai, juodaodžiai ir baltaodžiai, protestantai ir katalikai; jei tik gerbtume vieni kitų įsitikinimus, galėtume pakeisti vienas kitą.

Kai jūs pajusite savo vertę, tuomet imsite justi kitų žmonių vertę ir juos gerbti. Jei gerbiate kažką, galite jį pamilti. Pavyzdžiui, kai išmokau gerbti ir mylėti save, man pasidarė malonu bendrauti su kitais žmonėmis. Supratau, kad ieškau tų žmonių savybių, už kurias galėčiau juos gerbti. Taip keitėsi mano požiūris į žmones ir pajutau, kad galiu eiti pas juos su meile.

Jaunuolis, žymėdamas savo pastabas, nusišypsojo. Tai atrodė be galo paprasta ir kartu itin prasminga, tačiau jis niekada iš tikrųjų negalvojo apie pagarbos svarbą kuriant meilę ir meilės ryšius.

– Pasakykite man štai ką, – tarė jis. – Kaip gyvendama gatvėse sugebėjote tapti profesore?

Daktarė Hopkins nusišypsojo:

– Vienas iš žmonių, pažymėtų senojo kino sąraše, buvo vienuolė. Ji buvo nuostabus žmogus ir man labai padėjo. Paėmusi mane iš gatvės, surado man būstą vietiniame vienuolyne. Mudvi sutarėme, kad aš galėsiu ten gyventi, o mainais dirbsiu pagalbinius darbus – virsiu valgyti, dirbsiu sode ir tvarkysiu namus. Dirbau viską, kas pasitaikydavo. Tad nuo pirmos dienos mane priėmė kaip vieną iš seserų, kaip jų šeimos narį. Jos niekada nelaikė manęs menka girtuokle ar puolusia moterimi, joms aš buvau tiesiog artimas žmogus, kuriam reikėjo padėti, ir jos tai darė. Man tai buvo naujas išgyvenimas – pirmą kartą pasijutau reikalinga.

Ši vienuolė ir paskatino mane mokytis. Ji sakė, kad esu apdovanota puikiu protu ir turėčiau jį išnaudoti. Niekas anksčiau manęs neskatino, bet aš sugrįžau į vakarinę mokyklą. Visos vienuolės palaikė mano pastangas, ir po septynerių metų aš pagaliau gavau savo pirmąjį diplomą su pagyrimu. Kitais metais įsigijau magistro, o dar po trejų metų – daktaro laipsnį. Tai buvo džiugiausia ir įsimintiniausia mano gyvenimo diena. Visos vienuolyno seserys atvyko į ceremoniją, todėl niekad neužmiršiu tos akimirkos, kai, ištarus mano vardą, atsistojau ir žengiau pasiimti diplomo. Paėmusi diplomą, atsisukau į tuos, kurie sėdėjo galerijoje. Šią akimirką prisiminiau visą savo gyvenimą – dvidešimt vienuolių stovėdamos švilpė, plojo ir šypsojosi. Ir tada, kai lipau nuo scenos, pamačiau dar vieną žmogų, stovintį salės gale. Tai buvo mažasis kinas, jis plojo aukštai iškėlęs rankas, jo veide švietė šypsena.

Tos dienos vakare jaunuolis apibendrino pastabas, kurias užsirašė susitikęs su Millie Hopkins.

Antroji Tikros Meilės paslaptis – pagarbos galia.

  • Kol neišmoksite gerbti, negalėsite pamilti kito žmogaus.
  • Pirmasis žmogus, kuriam reikia jūsų pagarbos, esate jūs pats.
  • Jei norite gerbti save, paklauskite: „Kokios mano savybės vertos pagarbos?“
  • Prieš pradėdami gerbti kitus, net tuos, kurie jums nepatinka, paklauskite savęs: „Dėl ko aš juos gerbiu?“
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s